Nuo pirmojo įrašo apie mano bandymą gyventi santarvėje su savo kūnu ir maistu praėjo daugiau nei metai. Per tą laiką būta visokių pokyčių. Šiek tiek pasikeitė mano valgymo ir aktyvumo įpročiai, pasikeitė ir nuomonė. Todėl nutariau, kad metas tęsiniui. Juolab kad kai kurios mintys, paliestos pernykščiame tekste, laikui bėgant tik dar labiau išsikristalizavo. Taip jau būna – pradedi ieškoti atsakymų ir jie patys anksčiau ar vėliau pas tave ateina.
Ribotas ruduo
2017-ųjų rudenį pradėjau laikydamasi tų pačių pernykščiame tekste aprašytų mitybos principų – ribojau pieno produktų, keptų gaminių, gazuotų limonadų ir kvietinių gaminių vartojimą. Bandydama valgyti švariau ir “teisingiau” vis tiek truputį kankinausi, daug ko sau neleidau, per pusryčius vos vos palesdavau, o kaskart prieš prisėsdama prie maisto pagalvodavau: “Kažin, kankins refliuksas ar ne?”. Spėkit, kankindavo? Žinoma, juk valgydama tik apie tai ir tegalvodavau! O apetitas tik didėjo, nes vyro paraginta pradėjau bėgioti.
Į šviesą
Sausį, galutinai iškamuota vis pasikartojančių depresyvių periodų, ėmiausi priemonių. Pradėjau lankyti kuksando, susitvarkiau paros režimą, kad dienos būtų šviesesnės ir lengvesnės. Psichologinė ir fizinė savijauta tikrai pagerėjo, bet refliuksas vis tiek retsykiais užklysdavo. Kol vieną pavasario dieną visai netyčia užtikau Ingridos tinklaraštį Taika su maistu. Ar esat patyrę tą jausmą, kai viskas lyg sustoja į savo vietas? Kai pagaliau randi trūkstamą dėlionės detalę arba atsakymą į ramybės nedavusį klausimą? Tai va. Surijau visus įrašus vienu prisėdimu ir iš karto parašiau Ingridai, dėkodama už jos skleidžiamą informaciją. Taip susipažinau su sąmoninga arba intuityvia mityba.
Taika su maistu
Sąmoningo/ intuityvaus valgymo principas paprastas – niekas nėra draudžiama, valgyti galima viską! Kaip man palengvėjo tai sužinojus. Ir tai visai nereiškia, kad būtinai prisisprogsi čipsų ir tortų. Priešingai – leidęs sau valgyti viską išsivaduosi iš draudimų ir dings “uždrausto vaisiaus” kompleksas. Svarbiausia vadovautis alkio ir sotumo pojūčiais. Tada dings persivalgymai ir svorį auginantis kalorijų perteklius. Taikantis su maistu reikia susitaikyti ir su savo kūnu. Aš labai ilgą laiką slapta kamavausi, kad nesu tokia liesa ir raumeninga kaip kitos. (Kas tos kitos? Pati nežinau!). Bet pradėjus taikytis su maistu ir skiriant laiko savianalizei bei meditacijai pagaliau atsirado ir šiokia tokia santarvė su savimi. Nebūsiu aš niekada smulki, nes žemaičių ir sibiriečių kraujo turinti moteris ir negali būti coliukė. Na, plačių pečių aš niekaip nesustumsiu atgalios į kūną, vadinasi, ir į S dydžio drabužius tiesiog netilpsiu. Niekada. Ir tai nėra blogai. Dabar stebėdama save pasidžiaugiu tomis dienomis, kai pilvas būna plokštesnis ir nebaru savęs tada, kai jis išsipučia sočiau pavalgius arba prasidedant mėnesinėms.
Jokių svarstyklių!
Nors dar negaliu savęs vadinti pavyzdinga sąmoningo valgymo šalininke, vieną principą galutinai įgyvendinau (nors sunkiai). Nebesisveriu. Maždaug nuo balandžio pradžios nebežinau, kiek sveriu. Ir nekvaršinu galvos. Stebiu, kaip ant manęs guli drabužiai, ir tiek. Kūnas per tą laiką nelabai ir pasikeitė, tik nuo dažno važinėjimosi dviračiu padidėjo šlaunų raumenys, o nuo kuksando pradėjo stambėti žastai – irgi raumenys! Kaip aš juos myliu! Dar niekada nesijaučiau tokia stipri!
Nauji mitybos įpročiai
Kaip pasikeitė mano mityba? Visų pirma, į meniu grįžo duona ir makaronai, nes pradėjau gerbti kūno energijos poreikį. Angliavandeniai būtini sportuojant – jei jų atsisakome, kūnas ima naikinti raumenis. Retkarčiais, kai labai noriu, be sąžinės graužaties atsigeriu limonado. Ir ledus valgau – kai noriu. Ir sūrio paragauju, kurio vis sau neleisdavau. Iš principo valgau viską, ko noriu, ir sėsdama prie stalo stengiuosi nebesvarstyti, bus refliuksas ar ne. Ir dažniausiai nebūna, nes valgau su malonumu ir tiek, kiek iš tikrųjų norisi. Valgau sočius pusryčius, kad energijos užtektų iki pat pietų ir nereikėtų naršyti šaldytuve, ko čia dar pakramčius. Nesukčiauju ir neskriaudžiu savęs, bet, pavyzdžiui, žinodama, kad laukia sotesnė vakarienė, neprisivalgau per pietus. Tik su emociniu ir įprotiniu valgymu dar nesusitvarkiau, nors vis dažniau pripažįstu: šitą šokolado gabalėlį aš valgau tik todėl, kad jaučiuosi pavargusi. Ir kitąsyk leidžiu sau pailsėti. Vis dažniau savęs paklausiu: ar aš tikrai šito noriu? Ir dažniausiai atsakymas būna “ne”. Bet jei suprantu, kad tikrai noriu tos bandelės, valgau ją nesikrimsdama. Tokia ta stebuklinga sąmoningo valgymo galia. Tiesa, atsirado šioks toks šalutinis poveikis – pasidariau dar išrankesnė. Atidžiau įsigilinus į varškės sūrelių (nebuvau jų maniakė, bet niekada nespjaudavau) skonį paaiškėjo, kad jie labai jau vidutiniški…
Kelias iki visiško susitaikymo su maistu dar ilgas ir vingiuotas, bet džiaugiuosi pradėjusi juo eiti. Stengiuosi ne tik savęs, bet ir kitų nesmerkti dėl to, ką jie valgo. O tai neįtikėtinai palengvina dūšią. Pastebėjau, kad labai paįvairėjo mityba, atsirado dar daugiau žuvies, daržovių ir vaisių. Ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad norisi! Žiūrėsim, kas bus toliau šitam bandymo atrasti balansą kely. Gal kitais metais teks rašyti tęsinį?
P. S. Leidusi sau valgyti ir gerti viską grąžinau į racioną vyną. Buvau sau jį uždraudusi dėl refliukso. Grįžo jis pas mane su tokiu malonumu, kad net sunku apsakyti…
