Ilgai svarsčiau, ar leistis į tokius asmeniškumus, ar pasakoti apie kovą su savimi ir savo kūnu, bet pastaruoju metu vis stiprėja noras atsikratyti vidinių demonų, trukdančių iki galo mėgautis gyvenimu. Todėl tebūnie tai būdas išsilieti. Be to, maistas ir kūnas neatsiejami vienas nuo kito – juk ką valgai, toks ir esi. Negana to, daugumai galioja ir ši lygtis: kiek valgai, tiek tavęs ir yra.

Gyvenimas burbule

Manęs taip pat vienu metu buvo daug. Labai daug. Bet ilgą laiką gyvenau kažkokiame burbule – pati savęs nelaikiau stora, vyras, draugai, artimieji jokių pastabų man nesakė. Turbūt todėl, kad svoris kaupėsi pamažu – kasmet vis truputį daugiau. Ir kažkodėl man atrodė normalu vis “išaugti” drabužius, vis nebetilpti tai į tą sijoną, tai į anas kelnes, tai į žalią suknelę… Šmaikštaudavau, kad gero žmogaus turi būti daug, kompleksus dangsčiau humoru, nors bent kiek svetimesnių žmonių draugijoje drovėjausi pasirodyti vienu maudymuku. Tiesa, niekada nebuvau iš smulkiųjų (o ir neturėčiau, nes mano pečiai platūs), bet paskutinį sykį tikrai liesa buvau šeštoje klasėje, kai persikrausčiau iš kaimo į miestą. Pasikeitus aplinkai, matyt, sustresavau, ėmė slinkti plaukai, sulysau, o dar augimo šuolis… Panėšėjau į pagaliuką. Bet netrukus prasidėjo branda, o su ja atėjo ir kilogramai.

Svarstyklių baimė

Ir tie kilogramai kaupėsi. Visada buvau valgi (išranki, bet valgi), sveikos, subalansuotos mitybos įpročių man niekas neskiepijo. O dar į vyrus gavau žvėriškai valgų vaikiną su stebuklinga medžiagų apykaita. Kiek jis valgydavo, tiek valgydavau ir aš, tik jam papildomos kalorijos, regis, tiesiog išgaruodavo. Kol dar judėjau, viskas buvo apynormaliai. Bet staiga suprastėjo psichologinė sveikata, vietoje žvalinančių pasivaikščiojimų su šunimi vis dažniau rinkdavausi dienas (ir naktis!) prie kompiuterio… Teisindavausi: bet aš gi porąkart per savaitę lankau šokių pamokas, tiek tikrai turėtų pakakti. Cha! Bet vieną dieną įvyko lūžis, nes jie visada įvyksta. Vieną dieną Klaipėdos universitete lipdama į trečią aukštą… padusau. Bet, na, smarkokai taip, net reikėjo stabtelėti atsikvėpti. Ir išsigandau. Ir supratau, kad turiu pradėti judėti. Dar vienas išgąstis laukė namie užlipus ant svarstyklių. Matote, svarstyklės namuose buvo jau gerus metus, bet aš jomis nesinaudojau, nes, žinoma, bijojau. Bet tąsyk išdrįsau – ir pasibaisėjau. Svėriau 97 kilogramus. Pradėjau mąstyti, dėlioti planą – norėjau numesti svorio, nes norėjau jaustis lengvesnė, energingesnė, norėjau nedusti lipdama į trečią aukštą (ir aukščiau, žinoma!). Supratau, kad tokio svorio negaliu numesti greitai, kad turiu pasiryžti ilgai kelionei per kopas, kurios metu turėčiau pakeisti savo įpročius ir vėliau juos išlaikyti. Be to, nenorėjau, kad mane svorio metimas apsėstų – norėjau gyventi kaip gyvenusi, tik sveikiau. Ir pradėjau daugiau judėti. Ne, nepuoliau bėgioti – tiesiog pradėjau daug vaikščioti. Jei anksčiau šunį vesdavau du kartus per dieną (garbingas trečiasis atitekdavo vyrui), tai įsiprašiau ir į tuos vakarinius pasivaikščiojimus. Ėmiau po truputį mažinti porcijas, rečiau valgyti keptą maistą, visiškai nustojau vartoti gazuotus gėrimus, valgiau daugiau vaisių ir daržovių. Ir svoris, žinoma, pradėjo kristi. Lėtai, bet užtikrintai. Jaučiausi nuostabiai!

Kraštutinumų blogis…

Bet prasidėjo dar vienas tamsus etapas – suprastėjus kūno sveikatai mano protą ėmė gvieštis depresija. Tai buvo juodžiausias laikotarpis mano gyvenime. Nustojau šokti, nustojau dainuoti, nustojau planuoti. Bet problemos su kūnu vertė dar radikaliau keisti mitybos įpročius. Paaiškėjo, kad negaliu vartoti pieno (iš raciono iškart išlėkė niekada naudos nedavusi kava su pienu, dingo visokie kapučinai, latės ir t. t.; jei ką, nepasigęstu – prireikus energijos geriu žalią arbatą, kuri nedirgina skrandžio ir nekelia priklausomybės), rugių ir kviečių produktų. Nors duonos pas mus ir anksčiau retai būdavo, dabar jos beveik nebūna. Išlėkė visi makaronai (liko tik grikių ir ryžių), kruasanai, naktipietiniai sumuštiniai. Visai lioviausi kepusi maistą – viską gamindavau orkaitėje arba garuose. Iš naujo atradau žuvį. Nebeliko šaldytuve majonezo. Ir alkoholio beveik nebevartojau. Kūnas, pajutęs šoką, dar sparčiau kratėsi svorio. Per kiek daugiau nei metus dingo 25 kilogramai. Kai manęs seniai matyti pažįstami užklausdavo, kur paslaptis, visada atsakydavau: nevalgyk! Nors pasakytas juokais, šitas žodis slėpė vieną niūrų epizodą tame sveikatinimosi kely, kai iš tiesų valgiau labai mažai. Per mažai. Man svaigo galva, buvau nuolat alkana, išblyškusi ir, pasak tėvų, alkano vaiko akimis. Prasidėjo toji obsesija, kurios taip bijojau iš pradžių: ne, to negaliu valgyti, ne, tas netinka, ne, viskas negerai! Laimė, prietelius sureagavo laiku ir jo drąsinama pradėjau maitintis normaliau. Drįsau maitintis vis įvairiau, bet prie pieno, kviečių, gazuotų gėrimų ir riebių tortų beveik nesiliečiau. Pradėjau dar daugiau judėti, mankštintis, kas padėjo ir mano kūnui atsigauti.

maistas ir kūnas

Tradicinis Taivano skanėstas – ananasų pyragaitis. Nes net ir lieknėjant reikia desertų.

…ir maisto gėris

Kelionėje po Rytų Aziją atleidau vadeles – ėmiau valgyti gausesnėmis porcijomis, nevengiau ir gruzdintų patiekalų, ledų. Juk ten tiek daug skanaus maisto! Bet tuos tris mėnesius aš daug judėjau. Daug. Per dieną nueidavau mažiausiai 17 km. Be to, beveik kiekvieną rytą mankštindavausi, todėl svorio net numečiau. Grįžus į Lietuvą buvo sunku grįžti ir prie menkesnių porcijų, taigi, keli kilogramai grįžo. Bet nepaisant visko svoris jau daugiau nei dvejus metus išlieka gana stabilus, tikiu su tais 25 kilogramais atsisveikinusi visam laikui. Nebenoriu grįžti į metą, kai skaudėdavo kelius, kai apsilankymas drabužių parduotuvėse baigdavosi ašaromis. Nors nesu liekna, jaučiuosi savimi patenkinta ir prieteliaus prašymu net įsigijau dviejų dalių maudymosi kostiumėlį. Pirmą kartą per devynerius metus. Tačiau tai ne pabaiga, mat kilo noras dar labiau susidraugauti su maistu, dar labiau subalansuoti mitybą ir gyventi taip aktyviai, kad tas pyrago gabalėlis ar ledų porcija neužgultų sąžinės (nes vis dar užgula, vis dar neturiu sveiko požiūrio į maistą).

Vietoje išvadų

Ką visu tuo norėjau pasakyti? Na, visų pirma, kad jei labai nori, tai gali. Svorio metimas – kantrybės reikalaujantis dalykas. Jei esate nepatenkinti savo kūnu, pradėkite pamažu. Mažinkite porcijas, atsisakykite tuščių kalorijų (pvz., kavos su pienu – visiška nesąmonė, iš patirties sakau!), judėkite taip, kaip jums patinka ir norisi. Vaikščiokite – patikėkite manimi, vaikščiojimas kuo puikiausiai degina riebalus! Kas savaitę sverkitės – tai padės sekti progresą ir prasidėjus stagnacijai ar regresijai bus galima žaibiškai reaguoti. Susitaikykite su savimi, nes yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti (pvz., plačių pečių ar tvirto stoto). Ir nepaverskite maisto kultu. Neišaukštinkite vienokios mitybos sutrypdami kitas. Visur svarbus balansas – mityboje taip pat. Net ir mano gastroenterologas patarė visko valgyti po truputį. Dėl to netrukus bloge atsiras receptas su sumuštinių duona – nes kartais galima.

Tuo pačiu drįsiu sukritikuoti kūno pozityvumo kultą. Kaip buvusi storulė galiu pasakyti, kad jis tik skatina apsileidimą, tinginystę ir ėdrumą. Turėkite omenyje, kad nekalbu apie žmones, turinčius antsvorio dėl medicininių priežasčių – tai visiškai kita kalba; būtent dėl to nedera šaipytis iš antsvorio turinčių žmonių (na, apskritai šaipytis nedera, ir taškas). Kalbu apie tokius kaip aš – tingius ėdrūnus, kurie sėdi ant sofos, ryja pikantiškas salotas su batonu ir sako, kad gero žmogaus turi būti daug, bet tuo pačiu svajoja tilpti į M dydžio drabužius. Mylėti save ir savo kūną svarbu. Reikia mylėti savo randus (vidinius ir išorinius), strijas, strazdanas ir raukšles. Ir žilus plaukus. Nes visa tai apibrėžia, kas ir koks esi. Bet nieko blogo norėti tobulėti, norėti tapti sveikesniu, žvalesniu, judresniu, dažniau besišypsančiu žmogumi (aš vėl dainuoju, vėl noriu šokti!). Mylėkite save ir iš tos meilės darykite viską, kad gyventumėte kuo ilgiau. Štai mano svajonė būti tokia kaip Pietų Korėjos, Japonijos ir Taivano senoliai, einantys į žygius, besimankštinantys prie upės, rytais šokantys tango ir žaidžiantys tenisą. Jie daug, įvairiai ir sveikai valgo, daug juda ir yra santarvėje su savimi.

maistas ir kūnas

Autorė su gabalėliu gruzdintos vištienos viename Taipėjaus turguje. Nes valgis – tai šventė. Valgykim nesikankindami!

Beje, išlipti iš tos nieko-aš-nevalgysiu duobės man padėjo korėjiečių virtuvė. Garuose virta vištiena su įvairiomis daržovėmis, dubenėlis ryžių ir lengva sriuba – štai kas manyje pažadino norą vėl gaminti ir valgyti. Ir padėjo nebepriaugti numesto svorio.