Bandelių karai: geriausia kepyklėlė pusryčiams Klaipėdoje

Kai prieš gerą mėnesį ryte vedžiodama šunėką (ir uosdama iš kaimyninės kepyklėlės sklindančius aromatus) pagalvojau, kad būtų įdomu išsiaiškinti, kuri Klaipėdos kepyklėlė aprūpintų geriausiais pusryčiais, sumanymas rodėsi tiesiog puikus. Gi kaip miestietiška: atsikeli ryte, nupėdini iki artimiausios kepyklėlės, parsineši namo kvapnių kepinių ir jaukiai, smagiai papusryčiauji. Nei tau košės virti, nei kiaušinių kepti. Bet tikrovė pasirodė ne tokia romantiška. Trečią penktadienį iš eilės kėblindama į dar vieną kepyklėlę aš labai norėjau tiesiog namie išsivirti košės. Bet gi nemesi beveik baigto darbo… Kadangi nemečiau, štai ir visą patirtį apibendrinantis įrašas. Tai mano atsakymas sau į klausimą, ar įmanoma Klaipėdoje skaniai papusryčiauti iš kepyklėlės parsinešus šviežių kepinių. Jei tingisi daug skaityti, trumpas atsakymas: taip, bet… Jei nusiteikę dar porą minučių paskaityti, važiuojam!

Paprastos taisyklės

Prieš pradėdama šituos Bandelių karus nusistačiau kelias taisykles. Visų pirma, kepyklėlė turėjo būti greitai pasiekiama pėsčiomis. Laimė, gyvenu Klaipėdos bandelinių Bermudų trikampyje, todėl lengvai suskaičiavau keturias kepyklas. Antra, medžioti pusryčių turėjau eiti šiokios dienos rytą. Tam puikiausiai tiko penktadieniai, nes dirbu tik keturias dienas per savaitę, o penktąją kaip tik skiriu Puodo ir kitiems reikalams. Trečia, tarp pirkinių turėjo būti šis tas saldaus ir šis tas pikantiško. Juk įvairovė svarbu. Štai ir viskas! Metas išsiaiškinti geriausią kepyklėlę pusryčiams Klaipėdoje! Lankytąsias aprašysiu chronologine tvarka ir pačioje pabaigoje pateiksiu verdiktą.

Bandelių kepyklėlė, J. Janonio g. 6

Tai viena populiariausių kepyklėlių kone visoje Klaipėdoje! Kam beužsimindavau, kur gyvenu, visi kaip susitarę paminėdavo šitą maitinimo įstaigą. Tai ji kalta dėl šito įrašo, nes beveik kiekvieną rytą vedžiodama šunėką praeinu pro šalį. Ne sykį lankiusis joje radau vienintelį tokio populiarumo paaiškinimą – nedideles kainas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Į kepyklą atėjau praėjus pusvalandžiui nuo atsidarymo, ~8.30. Ir likau it musę kandusi. Nors kepėjos darbą pradeda dar prieš 7-ias, šviežių kepinių lentynose nebuvo. Ne aš viena buvau tokia nusivylusi, bet vis dėlto pavyko išsisukti. Laimikis: vienas keksiukas (šviežiai keptas, valio!), du kibinai ir vienas ekleras. Visa tai atsiėjo 3,95 euro ir nemandagų aptarnavimą. Kodėl darbuotojos ten visada atrodo suirzusios?

Kibinai, kuriuos vis dėlto teko pasišildyti grįžus namo, buvo tikrai skanūs. Tešla tinkamai trapi, įdaras sultingas. Jokių priekaištų, grįžčiau dėl jų dar kartą. Šviežias keksiukas taip pat buvo gardus – purus ir drėgnas. Mažiausiai patiko ekleras, nes tiesiog buvo nuobodus. Ar eičiau ten dar kartą ieškoti pusryčių? Ne. 

Memelio kepyklėlė, S. Daukanto g. 19

Apie šią kepyklėlę buvau skaičiusi gerų atsiliepimų, bet niekada iki jos nenueidavau. O, pasirodo, veltui! Į kepyklą užsukau praėjus daugiau nei valandai nuo jos atsidarymo, ~8.40. Kol skanavau lentynas, į pagalbą atskubėjo labai malonus darbuotojas (savininkas?). Po praėjusios savaitės fiasko, šioji kepyklėlė nuteikė labai teigiamai. Lentynose nestigo šviežių kepinių (kai kurie dar buvo šilti), kainos nedidelės, o priėmimas šiltas.

Laimikis: vienas kibinas, viena bandelė su kalakutiena, viena bandelė su karameliniu įdaru ir viena bandelė su varškės ir kondensuoto pieno įdaru. Kaina – 2,95 euro. Dar šiltas kibinas man pasirodė verčiausias grįžimo – pakankamai sultingas, gausus įdaro. Tuo tarpu iš dviejų saldžių bandelių užsimaniau sulipdyti vieną ultimate kepinį. Varškinės bandelės sluoksniuota tešla ir simpatiškai saldus karamelinis įdaras – dėl tokio skanėsto mano prietelius galvą pamestų. Patiktų ir man. Ar grįžčiau dar kartą? Tikrai.

Beje, kol apsipirkinėjau, prie vieno staliuko pusryčiavo dvi užsienietės. Jas nuo kito staliuko (turiu pripažinti, visai nebloga) anglų kalba šnekino senolė. Ji išsijuosusi gyrė Lietuvos grožį, liepė joms važiuoti į Neringą ir, berods, Trakus. Va, kas tikrieji Lietuvos ambasadoriai – angliškai pramokę senjorai!

Prezo, H. Manto g. 27

Prezo kepyklėlių primėtyta po visą miestą (ir Lietuvą). Šią pasirinkau tik dėl to, kad lengvai pasiekiama pėsčiomis. Kadangi aplink netrūksta nei biurų, nei butų, nei parduotuvių, joje visada nemažai žmonių. Nedidelė eilutė buvo ir tą penktadienio rytą, vėlgi ~8.30. Tokiu metu, praėjus valandai nuo atsidarymo, lentynos jau pilnos, o kepėjos vis dar sukiojosi, dairydamosi, ko trūksta.

Kadangi tai tinklinė kepykla, pasirinkimas didžiulis. Todėl dėliodamasi pirkinių krepšelį užtrunku ilgėliau. Galiausiai išsirenku vieną Čili bandelę, gabalą apkepėlės, vieną kruasaną su karameliniu įdaru (vėlgi taikydama į prieteliaus skonį) ir vieną štrudelinę bandelę su obuoliais. Visa tai atsieina viso labo 2,70 euro. Toji Čili bandelė, kurią tikėjausi būsiant aštrią, buvo didžiausias nusivylimas. Kruasanas irgi didelio įspūdžio nepaliko. Bet! Bet vos suleidusi dantis į bandelę su obuoliais net sudejavau iš malonumo. Dar šilta, trapi, įdaryta puikiu nei per saldžiu, nei per rūgščiu obuolių įdaru. Va kokius pusryčius iš kepyklėlės aš įsivaizdavau pradėjusi visą šitą epopėją! Ar grįžčiau dar? Dėl tos šviežios štrudelinės bandelės – tikrai taip!

Natūralaus maisto tradicija šeimai, H. Manto g. 41

Nežinau, kodėl šią kepyklą pasirinkau paskutiniam penktadieniui. Gal todėl, kad ji dirbti pradeda vėliau nei kitos, nuo 9 val.? Turėjau nusiteikti keltis vėliau arba rytą kažkuo užsiimti, kol atsidarys. Labai ilgai nelaukusi šiek tiek po 9 val. jau vėriau kepyklėlės duris.

Kepinių pasirinkimas nėra labai didelis, bet visi jie sužadino mano smalsumą. Ilgokai patrypčiojusi galiausiai išsirinkau bandeles su baklažanų, lašišos, varškės ir vyšnių ir vyšnių ir obuolių įdarais. Sumokėjau 5 eurus. Kai kurios bandelės dar buvo šiltos, todėl nieko nelaukdama skuodžiau namo, dar spėjusi liepti prieteliui kaisti arbatą.

Ką aš galiu pasakyti? Nors visos bandelės buvo skanios (gal tik toji su baklažanais pasirodė šiek tiek blankoka), dėl bandelių su lašiša aš eičiau ir eičiau į šitą kepyklėlę, kol pasidarytų bloga arba baigtųsi grynieji (šitai įvyktų greičiau). Tai (ir vėlyvesnis darbo pradžios laikas) mano vienintelis priekaištas – kodėl vis dar nepriimate kortelių? Nes ta sviestinė trapi bandelių tešla yra būtent toks kepinys, kokio retkarčiais užsimanau.

Vietoje išvadų

Skaitydami tekstą tikriausiai jau susidarėte įspūdį, kuri kepyklėlė man pasirodė geriausia pusryčių tiekėja. Taip, vėl man labiausiai patiko Natūralaus maisto tradicija šeimai. Nepaisant to, kad nepriima kortelių ar atveria duris vėliau nei kitos, vėl užsimaniusi pusryčiams šviežių kepinių drožčiau tiesiai į ją. Įdomiausia pasiūla ir tikras sviestas – jei jau valgyti bandeles, tai valgyti, ar ne? Antroji kandidatė – Memelio kepyklėlė, kuri laimėtų tais rytais, kai būčiau nusiteikusi papusryčiauti iki 9 ryto.

Ko mane išmokė šitie Bandelių karai? Viena, kad esu išrankesnė, nei maniau. Antra, kokybės nesuklastosi – geri ingredientai ir įdomūs skonių deriniai visada laimės. Ir trečia – per mėnesį priragavus bandelių tokių kepinių kurį laiką nebesinorės…