Prieš pradėdama dėstyti, kodėl verta turėti trumpesnę darbo savaitę ir kaip man asmeniškai pavyko tai padaryti, perspėsiu: esu laisvai samdoma darbuotoja. Mano darbo nevaržo nei dienos, nei valandos. Kas nors galbūt leptelės, kad man pasisekė – juk galiu kaip noriu dirbti, bepigu man čia postringauti apie trumpesnes darbo dienas. Tai iš karto perspėju: taip, bepigu. Bet tai nereiškia, kad visa tai atėjo lengvai. Buvo metas, kai dirbau be laisvadienių, manydama, jog tą laisvo darbo privilegiją turiu kuo geriau išnaudoti (ir kuo daugiau užsidirbti!). Bet gyvenimas – ne vien darbas. O ir darbdaviai pradeda vis lanksčiau žiūrėti į nuotolinį darbą arba 4 dienų darbo savaitę. Juk svarbu ne kiek, o kaip dirbama. Tai tiems, kurie galbūt pagalvoja, jog nepakankamai optimizuoja savo darbą arba niekaip neranda laiko asmeniniams projektams, ir skirtas šis tekstas.
Bandymų ir klaidų keliu
Bandymų optimizuoti savo darbą ir dienotvarkėje rasti laiko širdžiai maloniems dalykams (labiausiai – šitam Puodui) per mano laisvasamdystės karjerą būta ne vieno. Vienu metu keldavausi 5 ryte ir valandą prieš pusryčius ir šuns vedžiojimą sėdėdavau tik prie Puodo (ir žiemos miegu užmigusio Bread and Beer). Pajutau, kad veikia, bet kiek žmogus ištvers keldamasis 5 ryto vidury žiemos ir dar be labai aiškios motyvacijos? Taigi. Tas laikotarpis truko maždaug mėnesį, iki pirmų atostogų.
Po to bandžiau to laiko malonesniems užsiėmimams (tik neapsirikite – man mano darbas labai patinka) rasti vakarais. Šnipštas iš to išėjo. Nes vakarais gi norisi atsipalaiduoti, pasivaikščioti, o pavasario saulei nušvitus ir kur nors miške arba prie jūros pasiganyti. Galų gale – filmą su prieteliumi pažiūrėti. Savaitgaliai irgi atkrito – įprastai laisvadieniais aš prie kompiuterio net neprisiliečiu. Gana man jo ir taip.
Bandžiau į Puodą ir kitus savo reikalus žiūrėti kaip į darbą ir uoliai tam kasdien skirti po 30–60 min. Tai truko… iki pirmo darbų antplūdžio, nes svarbiau man vis dėlto būdavo užsidirbti, o ne instagrame pusryčių nuotraukomis dalintis.
Griežtos taisyklės
Taigi, kamuojama jausmo, kad ne iki galo produktyviai dirbu ir kad niekaip nerandu laiko tinklaraščiui ir kitiems hobiams, tęsiau paieškas, kol vieną dieną, besibaigiant pavasariui, prietelius tarė:
Atsakymas į tavo kančias – trumpesnė darbo savaitė. Dirbk 4 dienas, o 5-ą skirk asmeniniams projektams.
Na, gal taip didingai ir neskambėjo, bet esmė ta pati – prietelius pakišo man mintį. Iš pradžių svarsčiau tą atliekamą dieną pasidaryti savaitės vidury, nes bijojau, kad penktadienį bus per daug progų nusimuilinti. Tačiau kaip tik tą savaitę (paskutinį pavasario penktadienį) laukė renginys, kuriam jau buvau atidėjusi dieną be darbų. Ir man toptelėjo: pamėginsiu dirbti tik po 4 dienas per savaitę. Iš pradžių per vasarą ir, jei patiks, tęsiu toliau.
Na, ir patiko. Taisyklės buvo griežtos: visus savaitės darbus turiu pabaigti iki ketvirtadienio vakaro. O penktadienis skirtas naujiems receptams testuoti, fotografuoti, rašyti… žodžiu, skirtas tam, kas smagu, malonu ir man be galo įdomu.
Netikėti privalumai
Pradėjusi taikyti 4 darbo dienų savaitės principą nesitikėjau, kad man taip tiks ir patiks. Ne tik turėjau laiko asmeniniams projektams (porą penktadienių teko numuilinti dėl asmeninių švenčių ir/ arba kelionių), bet dar ir dirbau našiau, nes žinojau: nėra kada tingėti ir nukėlinėti darbus. Matot, anksčiau, jei pasitaikydavo neskubus darbas (o dar jei nelabai įdomus…), aš jį nukėlinėdavau iki paskutinės minutės. Na, studentiškai taip. Ai, šiandien jau kaip ir nesigalvoja, tai ryt pabaigsiu. Ir panašiai ir taip toliau, o laiką iki vakarienės prastumdavau klaidžiodama Youtube labirintais.
Bet dabar neturiu tokios prabangos! Dabar privalau viską baigti per 4 darbo dienas, antraip turėsiu aukoti penktadienį, o to daryti nenoriu. Žinoma, nuo vasaros pradžios teko padirbėti ir penktadieniais – sumoje gal 4 val., bet tai buvo skubūs, neatidėliotini darbai. Aš juos padarydavau ir grįždavau prie įprasto ritmo.
Padidėjęs darbingumas – malonus šalutinis trumpesnės darbo savaitės poveikis. Dabar, užuot naršiusi internete, nes nesidirba, matai, princesei, sėdžiu ir dirbu, kartais ir ilgėliau pasėdžiu, o atlikus kokiam pusvalandžiui dairausi, kokį dar smulkų darbelį įterpus, kad tik savaitės pabaigoje būčiau laisvesnė.
Nors šiuo metu darbo turiu labai daug, pradedu galvoti, kad sutalpinčiau aš jį ir į 3–3,5 dienos. Labai pasistengusi. Bet tada dienos metu neliktų laiko sportui. Irgi negerai.
Taigi, štai kaip mano darbo savaitė sutrumpėjo iki 4 dienų – iš noro rasti laiko širdžiai mieliems dalykams. Šį tekstą irgi rašau penktadienį.
Jei ir jums norisi rasti laiko hobiams arba asmeniniams projektams (gal norite keisti darbo pobūdį ir reikia laiko pasimokyti?), jei dirbate ilgai, bet jaučiate, kad neproduktyviai, gal pamėginkit susitrumpinti darbo savaitę? Įspraudus save į kampą pasiteisinimų nebelieka – lieka tik dirbti. O atlikusią dieną nebūtina skirti kitokiems darbams. Galima ją ir prauliavoti surengus Netflix maratoną, prisiėmus iš bibliotekos knygų. Galų gale – surengti ekskursiją į kitą miestą. Net visa diena nebūtina, jei atrodo, kad bus sunku sutalpinti darbus į kelias dienas. Kartais ir vieno pusdienio, paskirto tik sau, pakanka energijai ir jėgoms atgauti.
*Pagrindinė nuotrauka – iš Unsplash.