Saulei pamažu kopiant iš už kalvų viršūnių aš irgi kopiu aukštyn. Takeliai, virš Viso miestelio vinguriuojantys viršūnėn, siauri, apsupti dygių žolių, braižančių man blauzdas, bet braunuosi pirmyn, nes trokštu į salą pažvelgti iš aukščiau. Auštantis rytas maloniai vėsus, tačiau veidą retkarčiais pakutenantys saulės spinduliai perspėja, kad netrukus vėl bus karšta. Galiausiai prisėdu ant akmeninės atbrailos ir žvelgiu į uostą. Įlankos vanduo lygus it stiklas, o prieplaukoje jau šūkčioja žvejai, pranešdami apie dienos laimikį. Paskutinis rytas saloje – puiki proga apmąstyti, kuo gi užburia ir pakeri Viso sala, o nusileidus žemyn lauks rytinis apsilankymas kepyklėlėje ir keltas, pargabensiantis atgal į pasaulį.
Pasaulio pakrašty
Visas – nedidelė Kroatijai priklausanti sala, nuo žemyninės šalies dalies nutolusi apie 60 kilometrų. Daugiau nei bet kuri kita apgyvendinta Kroatijos sala. Keltas šį atstumą įveikia per 2,5 val. Dėl sąlyginio atokumo ir tos papildomos poros valandų kelionės Adrijos jūros vandenimis Visas dar nėra masiškai atrastas turistų, todėl dažną dieną žingsniuojant didžiausio saloje Viso miestelio gatvėmis praeivių beveik nesutiksi – net turistinio sezono įkarštyje. Tiesa, situacija greitu laiku gali pasikeisti, mat saloje buvo nufilmuotas filmas „Mamma Mia 2“, kuriame Visas atliko Graikijos salos vaidmenį. Tačiau svečiuodamasi dar atrandu ramų, žavingai atsainų salos gyvenimą. Keliautojų čia yra, daug kas atplaukia savomis jachtomis, bet vaikštinėjant Vise arba priešingame salos gale esančioje Komižoje neapima toks irzulys kaip sausakimšose Splito gatvėse. Priešingai – sala rodosi nuošali, slėpininga, kiekvienam svečiui savo lobius atverianti pamažu. O tų lobių – nors vežimu vežk.
Šiltas jūros vanduo, siauros ir jaukios gatvelės, vingrūs serpantinai ir nuo jų atsiveriantys užburiantys vaizdai – visa tai formuoja Viso veidą. Ir nors kartais, probėgšmais, sala pasirodo panaši į Korsiką arba Sardiniją, malonus, draugiškas vietinių elgesys kaipmat priverčia atsitokėti: vis dėlto čia Kroatija. Vietinių charakteris gražiausiomis spalvomis atsiskleidžia per futbolo čempionato finalą – kroatai, laukdami tautiečių pasirodymo ant žaliosios vejos, visus namus apkabinėja vėliavomis, vaikai plaukus nusidažo vėliavos spalvomis, parduotuvės tą dieną užsidaro anksčiau. Įvarčius žmonės pasitinka džiaugsmo šūksniais, suūkia net prieplaukoje laukiantis keltas. Ir nors kroatai galiausiai rungtynes pralaimi, šventinė nuotaika nesisklaido – pokši fejerverkai, miestelyje aidi dainos ir visos šiukšlinės, visos vitrinos išlieka sveikos.
Ten, kur žydras vanduo
Liepos viduryje Vise karšta. Negelbsti nei balti akmenys, kuriais išklotos gatvelės, nei storos langinės, nei visu pajėgumu veikiantys kondicionieriai. Todėl visur, kur tik įmanoma prieiti, žmonės mirksta vandenyje. Adrijos jūra sutverta pliuškentis – vanduo skaidrus ir tyras, veriamai žydras ir pasakiškai šiltas. Be to, labai sūrus, todėl oda išsausėja, o plaukai pasišiaušia, bet tokioje mieguistoje saloje kaip Visas išvaizda tampa visiškai nesvarbi. Toks vanduo vilioja ir vilioja, nesvarbu, kad ryte maudeisi, o per pietus pusę valandos mirkei kojas – pavakare vis tiek apima nenugalimas noras dar kartą įlįsti. Adrijos jūroje reikia saugotis tik mitrių laivelių ir šen bei ten pasitaikančių jūros ežių.
Skrodžiant jos bangas keltu arba kateriu patartina akylai dairytis – kur nors pašonėje būtinai šmėkštelės vienas kitas delfinas. Į pietvakarius nuo Viso salos plyti dar mažesnis sausumos lopinėlis – Biševas. Į jį nukeliauti tiesiog būtina (o tai lengva padaryti nuvykus į Komižos uostelį), nes Biševe slypi dar viena Adrijos jūros dovana – Mėlynasis urvas.
Tai valstybės saugomas gamtos objektas, kurio lankytojų skaičius ribojamas. Pasiekus Biševo krantus tenka perlipti į mažesnę motorinę valtį. Ja pasiekiame nedidelę landą, pasilenkę ją įveikiame ir atsiduriame juodame urve. Tik vanduo po valtimi švyti lyg fosforescuojantis safyras. Tai šviesos iliuzijos sukurta magiška vieta, kurią kroatai reklamuoja išsijuosę. Net hostelio Splite savininkė, išgirdusi, kad savaitę praleisiu Vise, suplojo rankomis ir šūktelėjo: „Tai aplankysi Mėlynąjį urvą!“. Mėlynasis urvas, kad ir kaip išreklamuotas, lūkesčius pateisina ir pralenkia – tai keista vieta, kurioje pasikeičia erdvės suvokimas. Nuostabus tyro žydro vandens užutėkis.
Istorijos ženklai
Didžiausias salos miestelis – Visas – yra viena seniausių gyvenviečių visoje Kroatijoje. Pirmieji žmonės saloje įsikūrė dar neolito laikotarpiu, o IV a. pr. m. e. koloniją natūralioje įlankoje įkūrė graikai. Jie buvo pasiryžę išnaudoti kiekvieną salos lopinėlį ir kalvų šlaitus pavertė terasomis, kurioje plėtojo žemės ūkį. Tų terasų likučiai iki šiol matyti – žvelgiant iš tolo kalvos laiptuotos, dailiais akmeniniais brūkšniais paženklintos. Po graikų sekė kiti valdytojai – romėnai; jų palikimas – senųjų pirčių griuvėsiai. Dar vėliau ne vieną šimtmetį Vise šeimininkavo turtinga ir įtakinga Venecijos respublika. Italai Kroatijoje paliko ryškią žymę – šalyje klesti kavos ir vyno kultūra, tradicinių užeigų valgiaraščiuose puikuojasi tokie patiekalai kaip rizotas ir njokiai. Verčiant istorijos puslapius, akis užkliūva už kurį laiką Vise šeimininkavusių britų, kurie išvykdami paliko ne tik įspūdingose vietose pastatydintus fortus, bet ir… kriketo tradiciją. Taip, Visas turi kriketo klubą ir specialią aikštelę, plytinčią salos gilumoje, vaizdingame slėnyje. Po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijos valdžia Vise įkurdino karinio jūrų laivyno bazę. Kroatijai paskelbus nepriklausomybę dalis jai priklausiusių pastatų pakeitė savo paskirtį.
Viso skoniai
Viso saloje dažno vietinio ir keliautojo diena prasideda nuo puodelio kavos ir bandelės. Šioji gali būti saldi arba sūri, bet kad ir kur bepasisuksi, visi vaikšto su popieriniais kepyklėlių maišeliais. Dalmatai kepa gardžius kruasanus ir neapsakomai skanius burekus – būtent jų labiausiai ir pasiilgstu. Burekas – tai toks balkaniškas kepinėlis iš plonos tešlos, susuktas ir kuo nors įdarytas. Skaniausias – dar karštas sūriu įdarytas burekas, tiesiog sutirpstantis burnoje. Nors nemažai skonių Visas (ir visa Dalmatija) pasiskolino iš kaimyninių valstybių, tame krašte gyvuoja ir ypatinga kulinarinė tradicija – specialiuose induose lėtai ir ilgai troškintas patiekalas, vadinamas peka. Į indus dažniausiai dedama mėsa, žuvis arba jūros gėrybės (aštuonkojo peka – ypatingai gardus patiekalas, ilgai šutinant jūrų gyvis įgauna minkštutėlę tekstūrą), daržovės, ryžiai ir vynas, kurio Vise tikrai nestinga. Nepamirštamos ir žolelės, kurių pasiskinti galima tiesiog išsiruošus pasivaikščioti. Štai rozmarinai didžiuliais krūmais auga visur, net palei ožkų išmindytus takelius, todėl visa sala labai maloniai kvepia. Kaitrios saulės šildoma, ji gausi gamtos turtų – nuo šakas svarinančių figų iki saldžiojo pupmedžio ankščių, kurios sumaltos gali atstoti becukrę ir bekofeininę kakavą.
Nuo jūros iki jūros
Iš visų pusių Visą skalaujanti Adrijos jūra neišvengiamai diktuoja salos gyvenimo ritmą. Dienos prasideda žvejams parplukdžius šviežią laimikį, o kasdien atplaukiantys keltai iš Splito primena, kad už horizonto dar yra pasaulis. Tačiau gyvenimas verda ne vien pakrantėje. Vos pakilus vinguriuojančiais serpantinais atsiveria kitokie vaizdai – eilėmis besirikiuoją vynuogynai, pavieniai medžiai, tarp pušaičių besidriekią takeliai ir iš pažiūros chaotiškai išsibarstę namai. Būtent salos gilumoje veikia tradicinės užeigos, vadinamos konobomis, o jose pietauja vietiniai ir tie atvykėliai, kurie nebijo išlįsti iš jau išvaikščiotų miestelių gatvių.
Visas nuostabiai kompaktiškas, iš vieno galo į kitą automobiliu arba motoroleriu jį galima įveikti vos per 15–20 min., todėl tikrai neverta užsisėdėti vienoje vietoje. Juolab kad pakrantėje plyti ne vienas simpatiškas paplūdimys, pradedant garsiuoju (ir gausiai lankomu) Sidabriniu paplūdimiu, baigiant sunkiau prieinama, uolų budriai saugoma Stivinos įlanka. O jei vis dėlto maloniau į vandenį žvelgti iš viršaus, Vise nestinga kvapą gniaužiančių vaizdų. Norintieji pasigrožėti vingriais takeliais kopia aukštyn, pavyzdžiui, iki Humo viršūnės ir greta jos esančios Šv. Dvasios koplytėlės. Tuo tarpu romantikai saulės palydėti traukia į Džordžo fortą ir jame esantį restoraną.
Tylų ankstyvą rytmetį sėdėdama ant akmenų atbrailos ir žvelgdama į bundantį Visą prisimenu tą dieną, kai stovėdama kelto denyje pirmąkart išvydau salą. Kaip mane pakerėjo po vaiskiu bekraščiu dangumi šnarančios palmės, palei pakrantę susigrūdę nameliai ir aukštyn kopiančios pušimis apaugusios kalvos. Dar tą pačią dieną laiminga panirau į salos ramybę, pamiršusi namie laukiančius rūpesčius, nepaisydama druskos, nusėdusios plaukus ir odą. Visas – tobula ramių ir lengvų atostogų vieta, tikras rojaus kampelis visai čia pat, Europos pakrašty.
[booking_product_helper shortname=”deal finder – croatia”]