Kino ekrane stebėdama panoraminius Singapūro vaizdus ir pagrindinius filmo Crazy Rich Asians veikėjus, entuziastingai besirenkančius gatvės maistą, jau žinojau, kad antrąjį nuotykį toli nuo namų užbaigsiu būtent šioje Pietryčių Azijos valstybėje. Prieš pat išskrendant visiškai netyčia įsigyta singapūrietiškų receptų knyga tik sustiprino įsitikinimą, kad išvysti (ir išragauti) Singapūrą man tiesiog lemta. Tad Čangio oro uoste tupiant lėktuvui iš Kvala Lumpūro mano širdis daužėsi, akys gerte gėrė vaizdus, o mintyse jau formavosi svajonės, kaip gliaudysiu singapūrietiškus krabus. Ir nors pačiame mieste pasigedau šarmo (per dailiai sutvarkyti rajonai, per daug viskas kažkur matyta), Singapūro maistas tikrai išlepino.
Maistas – neatsiejama singapūrietiško potyrio dalis. Ne veltui Vietname sutikta Singapūro gyventoja juokavo, kad vietiniai stresą malšina valgydami ir apsipirkinėdami. (Žvelgiant iš šono, tai atrodo tiesa – parduotuvės ir gatvės maisto prekiautojų centrai visada pilni žmonių.) Papasakosiu, ko reikėtų paragauti lankantis Singapūre ir kaip valstybėje verdantis tautų katilas sukūrė nuostabų kulinarinį peizažą.
Nuo Kinijos iki Indijos – valgiai visiems skoniams
Singapūrą per šimtmečius sukūrė įvairios tautos: indai, malajai, hainaniečiai, kantoniečiai, britai ir ištisa virtinė gausesnių ar smulkesnių etninių grupių. Tautų, religijų, papročių ir kalbų įvairovė – išskirtinis šios nedidelės valstybės bruožas. Gražu žiūrėti, kaip miesto panoramoje mečetes keičia induistų šventyklos, o šias – budistų šventovės. Jei įdomu, kaip formavosi Singapūras, verta užsukti į Nacionalinį Singapūro muziejų.
Toks margas kultūrinis audinys man, valgyti mėgstančiai keliautojai, reiškia viena – maisto bus daug ir įvairaus. Vos per kelias dienas galima išragauti didžiąją dalį Azijos – argi ne nuostabu? Žinoma, milžiniškas pasirinkimas sukelia ir kliūčių, mat kad ir kiek dienų praleistum Singapūre, vis atrodys negana. Būtent todėl prieš kelionę siūlau žemėlapyje pasižymėti norimus aplankyti restoranus ir užkandines, o atsidūrus netoliese imti ir užsukti. Bus paprasčiau, nei po visą miestą vaikytis patiekalus. Nors aš tą dariau. Prisipažįstu: dėl vieno patiekalo drožiau plikinant saulei tuščiomis Geilango gatvėmis, nors nieko daugiau tame miesto kampe nebuvau numačiusi.
O ką ragauti norint skrandžiu apkeliauti Aziją? Būtina užsukti į Mažąją Indiją birjanio. Praėjus aukso parduotuves žibančiomis vitrinomis ir ryškiaspalviais gėlių žiedais nukrautus prekystalius galima nerti beveik į bet kurį indišką restoraną. Man visai patiko Bismillah – nedidelis, Michelin Bib Gourmand ženkleliu įvertintas ir nepretenzingas. Firminis vištienos birjanis gardus ir sotus (neapsigaukite – net maža porcija yra soti, aš net ėjau aiškintis, ar nesupainiojo mūsų užsakymo), o šalia verta užsisakyti mango lassi ir nuostabiai gardaus deserto kulfi. Po tokių pietų net kliokiantis lietus nesugadino nuotaikos.
O užsukus į Kinų kvartalą (Chinatown) prieš akis neabejotinai šmėkščios hainanietišką vištieną su ryžiais siūlantys restoranai ir užkandinės. Čia taip pat pralaimėjimo nebus, bet mane suviliojo Maxwell Food Centre veikianti užkandinė Tian Tian Hainanese Chicken Rice. Atrodytų, nieko ypatingo – tik virta vištiena su ryžiais. Bet mėsa sultinga, subtiliai paskaninta ir minkšta. Turistams kliūva nelabai mandagus darbuotojų elgesys, bet jei suksitės operatyviai, nežioplinėsite ir nepiktnaudžiausite imdami vienkartinius įrankius, apsilankymas bus malonus.
Iš Kinijos atkeliavusių patiekalų gretas papildo ir antiena su ryžiais. Šio valgio paieškos mane nuvedė į Geilango rajoną. Pačiame karštymetyje, slėpdamasi po skėčiu, kulniavau nuo metro stotelės vedančiomis gatvelėmis pro automobilių remonto centrus, žvejų parduotuves ir gėjų klubus, kol pasirodė išganinga iškaba Sean Kee Duck Rice. Malonus darbuotojas supratingai pasiteiravo, ar į antienos sodriame padaže (jame slėpėsi žemės riešutai, grybai ir agurkai) lėkštę įpjaustyti subproduktų. Mandagiai atsisakiau, iš pripuolusios moteriškės užsisakiau ledinės šaltos arbatos ir su didžiuliu pasimėgavimu atgavau karščio išsunktas jėgas. Po to ir Geilango gatvės nebeatrodė tokios nykios.
O ko Singapūre ieškoti tiems, kurie nori bent šiek tiek susipažinti su malajietiška virtuve? Malaiziją ir Singapūrą sieja ne tik artima kaimynystė, bet ir glaudi istorija (nors ir trumpai, kadaise tai buvo viena valstybė), todėl nasi lemak ir malajietiškų karių mieste tikrai netrūksta. Gerais atsiliepimais garsėja prie pat Kinų kvartalo veikiantis The Coconut Club, o gana gerą laksą už labai priimtiną kainą siūlo restoranų tinklas Qi Ji. Aš lankiausi restorane, esančiame prie Bugis metro stotelės, ir likau maloniai nustebinta. Gardžios laksos taip pat teko ragauti Kinų kvartalo hawker centre.
Kulinarinės Singapūro žvaigždės
Jau aišku, kad Singapūro gastronominė dėlionė labai marga ir įvairi. Greta etninių patiekalų joje ryškiausiai šviečia valgiai, gimę susiplakus kultūroms, susijungus gaminimo būdams ir tradicijoms. Vardijant tipiškus singapūrietiškus patiekalus dažnai minimi valgiai, turintys stiprias šaknis aplinkinėse valstybėse, pvz., Malaizijoje ir Indonezijoje, tačiau pats Singapūras turi nemažai tik jam būdingų kulinarinių kūrinių.
Vienu nacionalinių Singapūro patiekalų laikomas krabas aštriame padaže (chili crab). Daug kas pasakytų, kad tai ikoniškas valgis, be kurio laikas Singapūre būtų tiesiog iššvaistytas. Krabų aštriame padaže galima rasti kur tik nori – nuo hawker centrų iki prabangių restoranų, pvz., Long Beach King Seafood Restaurant. Tačiau ir taip nepigiame Singapūre šio patiekalo kaina gali netilpti į kelionės biudžetą, juolab kad dažnai krabai neturi nustatytos kainos – kainuoja tiek, kiek diktuoja rinka. Nenorėdama išvykti neparagavusi tokio garsaus valgio, pasirinkau demokratiškesnį variantą – Chinatown esantį restoraną Momma Kong’s. Patartina jame rezervuoti staliuką, nes patrauklios kainos, labai malonus aptarnavimas, netikėtos staigmenos ir tikrai labai skanūs dideli krabai privilioja ir vietinius, ir turistus. Nors Momma Kong’s ragavau krabą aštriame padaže, firminis restorano patiekalas – krabas pipiriniame padaže. Būtina užsisakyti garuose virtų bandelių padažui išlaižyti!
Su kitu garsiu Singapūro patiekalu mane supažindino filmas Ramen Shop arba Ramen Teh. Vienu pagrindinių kino juostos veikėjų pavadinčiau kiaulienos šonkauliukų sriubą bak kut teh. Turiu pripažinti, kad tai nėra grynai singapūrietiškas patiekalas, bet viena jo versija yra gana tipiška Singapūrui. Bak Kut Teh užeigų ir restoranėlių, kaip ir galima tikėtis, gyvas galas – eik ir rinkis. Kadangi Malaizijoje ragauta sriubos versija manęs nesužavėjo (tamsesnis sultinys ir žarnokai – o kaip be jų!), net buvo šovusi mintis Singapūre jos nebeieškoti. Laimė, praeinant pro šalį sugundė užrašas Michelin (ak, kaip lengva mane paveikti!), ir paskutiniam valgiui šalyje pasirinkau būtent bak kut teh iš Song Fa restoranų tinklo. Minkštutėlė nuo kaulo vos palietus atsiskirianti kiauliena ir sodrus sultinys, kurį reikia valgyti kol karštas (padavėjai vis priėję jo papildo). Tik per neapdairumą neužsisakiau gruzdintų tešlos juostelių youtiao – tikiu, kad įsigėrusios to sultinio jos būtų tiesiog nuostabios. Tai buvo labai skani viešnagės Singapūre pabaiga!
Hawker centrai – pusryčiams, pietums ir vakarienei
Azijoje netrūksta keliautojų kišenei draugiškų valstybių (kainos Vietname mane iki pat kelionės pabaigos stulbino). Deja, Singapūras nėra viena tokių valstybių. Aukštas pragyvenimo lygis – aukštos apgyvendinimo ir lankytinų objektų kainos. Laimė, maistas Singapūre nėra brangus, o pigiausio reikia ieškoti vadinamuosiuose hawker centruose. Tai tiesiog gatvės maisto prekeiviai, kadaise, Singapūrui tvarkantis, suginti po stogu. Kad būtų švariau, padoriau, tvarkingiau. Tai įdomios vietos, kuriose gyvenimas verda nuo ryto iki gana vėlaus vakaro. Tokie centrai, dar vadinami food centre, išsimėtę po visą valstybę, o juose tiekiami patiekalai neretai įvertinti Michelin ekspertų.
Man teko laimė apsistoti strategiškai patogioje vietoje tarp dviejų hawker centrų: Chinatown Hawker Centre ir Maxwell Food Centre. Pastarasis, nors garsus, man patiko mažiau nei pirmasis. Būtent kinų kvartalo maisto prekeivių centre galima rasti nuostabių suktinukų popiah (reikia tarti popja) – traškūs, maloniai aštrūs ir subalansuoti. Ieškokite kiosko nr. 02–112 su užrašu Ann Chin Popiah. Dar kinų kvartalo maisto centre radau puikų kavos kioską, kuriame mielas diedukas verda šviežią kavą. Deja, neužsirašiau jo pavadinimo, bet tai bene vienintelė vieta visame centre, tiekianti ne iš anksto užplikytą kavą, o ruošianti ją pagal užsakymą.
O prie kavos reikia ir šio to užkąsti. Kad ir kuriame hawker centre beatsidurtumėte, visada rasite bandelių kioską, kurio neabejotina žvaigždė bus traški gruzdinta bandelė su kario įdaru (curry puff). Valgykite, kol karšta. Viena tokia kinų kvartale iš mano lūpų ištraukė orgazmišką atodūsį. Dar vienas valgis, kurio nevalia praleisti, – skrebutis su kaya (kokosų kremu). Jo rasite visur, o jei norisi valgyti tvarkingesnėje aplinkoje, veikia bent keli skrebučius tiekiančių kavinių tinklai, pvz., Toast Box arba Ya Kun Kaya Toast. Beje, nors šių skrebučių valgiau visur, kur tik pasitaikydavo, net Michelinu įvertintame kioske, geriausią kaya skrebutį ragavau Malaizijoje, Melakos mieste, restorane Geographer Cafe.
O šiaip jau hawker centruose rasite visokiausių patiekalų – nuo virtinių iki keptos žąsies, nuo laksos iki keptų makaronų ir tikrai gerų nuoširdžiai išvirtų ryžių košių. Šiam patiekalui jaučiu keistą meilę, kurios prietelius niekaip nesupranta. Bet nesvarbu kur – Pietų Korėjoje ar Honkonge – pamačius ryžių košės kioską arba restoraną net seilė nutįsta.
Kava, kavos, kavai
Kad jau užsiminiau apie mielo dėdulės kinų kvartale ruošiamą kavą, reikėtų plačiau papasakoti apie kavos kultūrą Singapūre. O ji įdomi vien jau tuo, kad mieste daug kur galima rasti kultūrų samplaiką simbolizuojančios yuan yang kavos (Honkonge vadinamos yuenyeung, Malaizijoje – kopi cham). Tai kavos, juodos arbatos ir kondensuoto pieno gėrimas. Sakyčiau, nuostabus išradimas, ypač toms dienoms, kai nežinai, ko nori – kavos ar arbatos. Gardžios yuan yang ragavau kavinėje Nanyang Old Coffee kinų kvartale.
Jei tokie mišiniai nežavi (vis tiek rekomenduoju bent kartą paragauti), kavos Singapūre rasite visur. O kad pasijustumėte kaip vietinis, pabandykite užsisakyti singapūrietiškai. Paprasta kava su cukrumi Singapūre vadinama kopi o, kava su kondensuotu pienu – kopi c arba tiesiog kopi. O šaltos kavos gausite paprašę kopi peng.
Palikite vietos desertui
Keliaujant man retai norisi desertų. Net tradicinių saldėsių ne visada paragauju. Bet Singapūre karšta, o ledus aš mėgstu, ypač tuos gaiviuosius azijietiškus, vadinamus shaved ice. Noras atsigaivinti ir atsivalgyti tų ledų prieš grįžtant į Europą ir nuvedė į Mei Heong Yuen desertines, besispecializuojančias tradiciniuose gardumynuose. Rasite ir sojų pudingo, ir sezamų tyrės, ir citrinžolių želė. Dar meniu – visa galybė shaved ice arba, kaip jie vadina, snow ice. Ir vieno skonio, ir maišytų; ir vaisinių, ir sezaminių. Yra ir cendol variantas – malajietiški ledai su kokosų pienu, palmių cukraus sirupu ir žaliais ryžių želė gabaliukais. Atgaivina, išvaiko karštį ir pasaldina gyvenimą.
Prisimindama Singapūrą suvokiu, kad šitą perdėtai tvarkingą ir šiek tiek susireikšminusį miestą-valstybę man pamėgti padėjo būtent maistas. Įvairus, spalvingas, aromatingas, buriantis draugėn ir gebantis trumpai, bet efektingai su kiekvienu kąsniu pasakoti Singapūro istoriją.
Lankėtės Singapūre? Kokius skonius atradote jame?