Mano ir tavo vertė, arba pasaka apie onigirį

Skrolinant Instagrame priešais akis slenka kruopščiai surežisuotos svetimų gyvenimų akimirkos. Vienas bastosi po Paryžių, kitas gaudo bangas Kosta Rikoje, o trečias vakarieniauja su vaizdu į šviesų užlietą vakarinį Honkongą. O tu sėdi su skylėtom treninginėm kelnėm ir nudryžusiu megztuku šaltoj Klaipėdoj ir staiga imi savęs gailėti. Savivertė smunka žemyn – kaip aš taip niekur neišvažiuoju, niekas manęs nevaišina austrėmis ir šampano antradienį per pietus netenka gerti. Arba, dar blogiau – einant gatve žvilgsnis kliūva tik už išpuoselėtų plaukų ir nepriekaištingų figūrų, o tu va eini pusiau ištrinkta galva, duksliu paltu slėpdama prieš mėnesines išsipūtusį pilvuką. Ne tokia graži kaip kiti, ne tokia gabi kaip kiti, ne tokia lanksti kaip visi kiti ir tiek draugų, kad surengtum trankų gimtadienio vakarėlį, neturi. Gyvenimas nuo tokių minčių tik dar labiau apsiniaukia…

Kas už ką geresnis?

Nežinau, kada išmokstame lygintis su kitais. Manau, dar ankstyvoje vaikystėje. Onutės suknelė gražesnė, Petriukas geresnį pažymį iš matematikos gavo, Marytė visų praeivių žvilgsnius traukia, o aš… Gręžiojamės į kitus ir, matydami, kuo jie pranašesni už mus, nuodijamės pavydu, smukdom savo savivertę ir apskritai gyvenam kaip su amžinai niauktais langais. Dažnai ir darom ką nors tik tam, kad pasijustume geresni už kitus. Šiuolaikinėje visuomenėje gręžiotis į kitus ir nuolat matuotis dar lengviau, nes visos ypatingos ir eilinės akimirkos patenka į socialinius tinklus. Atrodo, net privalu tą savo gyvenimą nuolat fiksuoti ir viskuo dalintis su visais. Kaip kitaip jie žinos, kad gyvename gerai, geriau už kitus? Dar viena asmenukė iš oro uosto, ir savivertė trumpam šauna viršun… kol pamatai, kad buvusi kolegė padarė super karjerą, ir staiga pasijunti menkas it skruzdėlė.

Tikroji mano ir tavo vertė

Man atrodo, mes visada vieni kitiems vis šio to pavydėsim. Bet didžioji bėda dairantis į kitus ta, kad pamirštam atsigręžti į save. Ir omenyje turiu ne kliaudes, ne ydas ir ne silpnybes – visi jų turime, bet meistriškai mokame viską dar ir išpūsti. Kalbu apie gerąsias, stipriąsias savo savybes, kurias taip mėgstame paskandinti savigailos liūne. Va čia ir atėjo metas pasakai apie onigirį. Alegoriją pasiskolinsiu iš savo mėgstamiausios mangos Fruits Basket. O kad ji būtų aiški, priminsiu, kad onigiris – tai toks japoniškas ryžių kukulis. Dažnai jų pasitaiko įdarytų marinuotomis slyvomis ume, bet šiaip jau būna pačių įvairiausių.

Tai va. įsivaizduokit, kad kiekvienas žmogus – tai slyva įdarytas onigiris. Tik toji slyva jam ant nugaros. Vaikštom mes, matom kitų slyvas savosios nematydami ir dūsaujam, kad esam nykūs, nuobodūs, netalentingi, neišskirtiniai ir dar negražūs. Bet jei apsisuktume (arba kaip kirpyklose pasitelktume du veidrodžius), išvystume ją – savo slyvą. Galbūt tai talentas prajuokinti žmones. Galbūt tai nepaprastas dosnumas. O gal slapta puoselėjate pasakiškai gražų sodą? Tokia yra tikroji mano ir tavo vertė – nematoma, bet ryški ir vienintelė. Visi mes kuo nors ypatingi, tereikia to nepamiršti dairantis į kitus nuostabius onigirius.

Guodžianti alegorija

Nors alegorija kvaila ir labai speficinė (onigiriai ir lietuvių kultūra?..), ji mane paguodžia tomis dienomis, kai atrodo, kad esu nieko verta. Kai nepatinku sau, kai man nepatinka mano darbo rezultatai, kai kuksando praktikos metu nepasiekiu kojų pirštų – tomis akimirkomis mane guodžia mintis, kad tiesiog nematau savo slyvos, savo gerųjų savybių.

Taip yra visiems – patikėkit, kiti tikrai mato jūsų slyvas! Tai matykim vieni kitų slyvas ir būkim patys sau geriausi onigiriai.