Druskininkai

Druskininkai: ką ir kur valgyti

Druskininkai jau senokai tapo lietuvių ir užsienio svečių (skaityti: rusų ir baltarusių) pamėgtu kurortu, kuriame žmonės, nešini maišeliais, kasdien šlept šlept šlepsi iš svečių namų ir viešbučių į gydyklas ir atgal. Tą ritualinį vaikštinėjimą labai smagu stebėti. Tikiu, kad kasdien taip vis kur nors susitinkant užsimezga draugystės, bičiulystės, simpatijos… Bet į Druskininkus porai dienų atkakau ne besisveikatinančių stebėti, o… pavalgyti? Ne, tai ne visai tiesa. Tiksliausia būtų atrasti. Taip, atrasti, nes iki šių metų kovo man Druskininkai nereiškė beveik nieko.

Dar prieš išvykdama atlikau apklausą: kur valgyti Druskininkuose? Atsakymai skyrėsi, nors vienas dominuojantis variantas buvo aiškus. Dar tapo aišku, kad su viešuoju maitinimu šiame mieste striukoka. Jei atmestume viešbučių restoranus ir tokias užeigas kaip „Izumi“ (kur išvydus lygiagrečiai japoniškų ir lietuviškų patiekalų valgiaraščius ir išgirdus plyšaujantį Ciciną mano širdis apsipylė ašaromis), belieka vos viena kita vieta. Ir dar „Coffee Inn“, kuriame auksinis didmiesčių jaunimas, matyt, malšina kultūrinį šoką, apimantį pėsčiomis apeinamame miestelyje. Iš tų likusių vietų atkrito ir „The House“, kaip tyčia tąkart nedirbęs.

Po neilgų vidinių (ir tarpusavio) debatų viskas išsidėliojo taip: vakarienė „Dangaus skliaute“, pietūs picerijoje „Sicilia“.

Neseniai atsinaujinusiame „Dangaus skliaute“ pasitiko mandagi, bet baikštoka padavėja. Gal nauja? O gal mes sulyti kaip šunys atrodėm baisiai? Interjeras nei sužavėjo, nei nuvylė – atvira erdvė, daug rudos spalvos ir dideli langai su vaizdu į Nemuną. Aptarnavo mus mandagiai ir greitai (net per greitai, nes antruosius patiekalus atnešė nespėjus baigti užkandžių; ta akimirka būna labai nejauki – dar nepasimėgavai vienu, o jau kaip ir reikėtų kibti į kitą, nes atšals, tai dabar baigti tą pirmą, taip staigiai sukimšti ar palikti…).

DangausSkliautas

Užkandžiams pasirinkome vietnamietiškus suktinukus su lašiša (4,30 Eur). Citrusinio padažo, patiekiamo šalia, beveik nereikia. Suktinukai gaivūs ir lengvi, tik nepatogūs valgyti. Tokių pjauti peiliu kaip ir nesinori, bet imami į ranką geibsta kaip… Prašokę sriubas (ir gerai, nes porcijos nemažos) kimbame tiesiai į karštuosius patiekalus: azijietiškus makaronus su jūrų gėrybėmis (5,50 Eur) ir, cituoju, „jautienos pulled“ (5,30 Eur). Kas pulled? Kepta plėšyta jautiena lėkštėje? Ar suvožtinis su tokia mėsa? Akimirka pasimetimo, kol atnešus paaiškėja – a, mėsainis! Tik vietoj mėsos papločio yra sluoksnis plėšytos jautienos. Šalia patiektos bulvytės taip sau, užtat mėsa skani, minkšta, sultinga, tik gal padažo šiek tiek per daug. Sotu. Baisiai sotu. Besigardžiuodamas mano prietelius pasijunta ateiviu – vienintelis mėsainį valgo rankomis, kiti aplinkui žvangina peiliais ir šakutėmis. O kaip tie makaronai? Ką reiškia azijietiški, tai supratau paragavusi kalendromis ir citrinžole dvelkiančio padažo. Patys makaronai išvirti gerai, o padažas, nors skaniai aštrus, šiek tiek nukentėjo dėl šaldytų(?) jūrų gėrybių. Labiausiai perkaitinti buvo kalmarai, bet ir krevetės linko į kietesnę pusę. Visa tai užgėrėme trimis bokalais „Vilkmergės“ vyšnių skonio alaus. Išėjome patenkinti ir žinodami: jei kada netyčia atsidursim Druskininkuose, valgyti eisim čia.

Kitą dieną artėjant pietų metui jau sukome garsiosios picerijos „Sicilia“ link. Ir atėję po 12 val. buvome pačiu laiku – dar radome tuščią staliuką. Pasirodo, dieną (o tikriausiai ir vakarais) toje picerijoje nusidriekia eilės. Mes į tokią eilę patekome šeštadienį, aš tada papurkštavau nelauksianti, bet sekmadienį smalsumas nugalėjo – kodėl bent pusė paklaustų žmonių rekomenduoja eiti ten? Užbėgdama sau už akių galiu pasakyti: vis tiek nesupratau. Na, lyg ir supratau, bet nesupratau. Turbūt dėl to, kad nieko kito nėra. Kad ten gali ateiti, greit sukirsti lėkštę nuobodžių makaronų ir išeit – turbūt todėl?

Sicilia

Valgėm „Gangsterių“ picą ir lakštinius su baravykais bei krevetėmis. Kainų neatsimenu ir nerandu – ma jį pikis, nebuvo brangu. Pica, kaip ir žadėta, buvo aštri ir pagerinta jautienos gabalėliais. Skani. Nuo aštrumo man graužė dantenas, bet vis tiek patiko. Su makaronais reikalas kitas. Pervirti ir patežę, apipilti į vėmalus panašiu padažu. Jis, beje, tikrai skanus – švelnus, kreminis ir ne per riebus. Bet ta pusė kepurėlės susmulkinto baravyko dėl kvapo ir penkios krevetės vėl vertė širdį raudoti. Kodėl negalima išlaikyti to paties padažo, bet tą pusę (ar vieną) baravyko kepurėlės dailiai supjausčius apkepinti svieste, šalia įmesti porą nelukštentų krevečių – ir skonis, ir vaizdas bus visai kitas. Išėjome pavalgę, bet nepatenkinti. Blogiausia tai, kad net purkštaudama žinojau: jei tektų atsivežti į Druskininkus tėvus, tikriausiai valgyti eitume į „Sicilia“, kur nėra jokių mandrysčių. Arba nusivesčiau į „Forto dvarą“, kur eilių nėra, o maisto kokybė labai panaši…

3 comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *