Išeiname iš kondicionuojamo Taojuano oro uosto, ir tvankus karštis apgobia kūnus it antklodė. Toji tiršta tvankuma lydės visą mėnesį. Nieko panašaus nesu patyrusi, bet nerimą dėl perkaitimo sklaido iš džiaugsmo spurdanti širdis. Aš Taivane! Prisiklausiusi kalbų apie salos grožį, maisto skanumą ir žmonių gerumą (dar būnant Japonijoje sutiktas bičiulis suokė liaupses maloniems taivaniečiams) nekantrauju pati ją pažinti. Laukdama autobuso, nugabensiančio į Taipėjaus centrą, dar nežinau, bet vos per keturias savaites Taivanas taps mano numylėtiniu, iš kurio išvyksiu liedama ašaras.
Gražioji sala
Taivanas, iš visų pusių skalaujamas šiltų vandenų, prilygsta rojui žemėje. Tai vešli ir derlinga sala, kurios rytiniu pakraščiu driekiasi įspūdingų kalnų grandinė. Ne veltui portugalai, XVI a. plaukdami pro šalį, praminė ją ilha formosa – gražiąja sala. Klimatas Taivane drėgnas ir šiltas, vasarą ir ankstyvą rudenį pasitaiko taifūnų, o žiemos dieną temperatūra kartais nukrenta ir žemiau +14 ºC (taivaniečiai traukiasi striukes, o lietuviai juokiasi: kaip pas mus vasarą!). Vulkaninės veiklos suformuotoje saloje nestinga sukrečiančių reginių: džiunglėmis apaugusių stačių šlaitų, svaiginamo gylio tarpeklių, krioklių, karštųjų versmių. Kur bepasisuksi, Taivane akį glosto sodri žaluma – nuo pastatus pasiglemžiančių fikusų iki tirštų mangrovių vakarinėje pakrantėje. Todėl sala – tikras gėrybių ragas. Nuvykus į Taivaną tiesiog privalu prisivalgyti sultingų mangų, saldžių ananasų, parduodamų iškart išdarinėtų, kad būtų lengviau valgyti, kvapnių ličių, gaivių gvajavų… Sąrašas begalinis, nes tai, ko neužsiaugina patys, taivaniečiai importuoja iš kitų Pietryčių Azijos šalių. Jau patį pirmą viešnagės vakarą susirandu arčiausiai išsinuomoto buto esančią vaisių parduotuvę ir prisiperku pilnus krepšius įvairiausių gėrybių. Laikui bėgant tai tampa tradicija – nė vienas vakaras neapsieina be saldaus ir sultingo deserto.
Taipėjus – miesto ir gamtos darna
Vieną dieną, betyrinėdami Taipėjaus apylinkes, įstringame miesto prieigose – arbatos plantacijomis garsėjančiame Maokonge. Dar keltuvu kylant į kalnus dangus ima niauktis, sukyla vėjas, bet nepaisydami nieko išeiname pasivaikščioti. Vešlios džiunglės čirškia ir šnara, ore tvyro arbatos aromatas, o kažkur toli apačioje tyliai gaudžia Taipėjus. Galiausiai dangus prakiūra ir pasipila gaivus lietus – priminimas, kad gražiąją salą aplankyti sugalvojome lietinguoju sezonu. Nuo merkiančių lašų pasislepiame restorane, o liūčiai nuslinkus gilyn į kalnus stovime pakerėti – miškingi šlaitai dunkso pasidengę miglų skraistėmis, paslaptingi ir grėsmingi. Netrukus paaiškėja, kad dėl prasto oro ir žaibų keltuvas nebeveikia, todėl pasinaudoję proga pasiliekame ilgėliau gėrėtis Maokongu.
Panašios išvykos į gamtą netrukus tampa tradicija. Taipėjus plyti žavingų kalnų apsupty ir dauguma jų pasiekiami viešuoju transportu. Net panorėjus išvykti kiek tolėliau nekyla sunkumų – reguliariai kursuojantys autobusai vos už porą eurų nugabena iki giliau kalnuose esančio Vulajaus, garsėjančio kriokliu ir karštosiomis versmėmis, arba pasakiškai gražaus, bet sunkiau pasiekiamo vadinamojo Tūkstančio salų ežero. Iš tiesų tai visai ne ežeras, o užtvenkta upė ir pagrindinis Taipėjaus vandens rezervuaras.
Aplink miestą driekiasi daugybė takų takelių – nuo turistų ir vietinių išvaikščioto Siangšano (Dramblio kalno) iki mažiau žinomų Baišihu kabančiojo tilto apylinkių. Tik spėk vaikščioti, gėrėtis, klausytis džiunglių garsų. Bet nusileidi iš kalnų braukdamas prakaitą – ir tave pasitinka judrus, gerai sustyguotas didmiestis.
Miesto panoramoje dominuoja vienišasis milžinas – dangoraižis Taipei 101, į kurį verta pakilti vien tam, kad pamatytum įspūdingą svambalą, stabilizuojantį statinį taifūnų ir žemės drebėjimų metu. Antrojo pasaulinio karo metu Taipėjus, tuo metu priklausęs Japonijos imperijai, smarkiai nukentėjo per oro antpuolį, todėl senųjų rajonų išlikę nedaug, tačiau jie gyvybingi ir įdomūs, viliojantys savita atmosfera ir tradicinėmis krautuvėlėmis, kuriantys miesto mieste įspūdį. Verta pavažiuoti tolėliau nuo miesto centro, į išlikusias senąsias gatveles – troškias, truputį klaustrofobiškas, bet beveik visada siūlančias skanaus gatvės maisto.
Naktinio turgaus skoniai
Maisto mylėtojai Taivaną rikiuoja tarp skaniausių kraštų. Vienoje nedidelėje saloje pinasi įvairiausios kulinarinės tradicijos – atsivežtos atvykėlių iš žemyninės Kinijos, įskiepytos buvusių okupantų japonų, šimtmečius puoselėtos vietinių tautelių. Rezultatas – stulbinama įvairovė ir unikalių, tik Taivanui būdingų patiekalų gausa. Geriausia vieta juos ragauti – naktinis turgus. Tokių prekyviečių, pradedančių veikti saulei nusileidus, galima rasti visuose didesniuose Taivano miestuose. Vien Taipėjuje jų pribarstyta kiekviename rajone. Vieni didesni, kiti mažesni, bet visi unikalūs. Didžiausias ir garsiausias – Taivano sostinėje veikiantis Šilino naktinis turgus. Ten prie populiaresnių kioskų gali tekti pastovėti ir pusvalandį, ir ilgiau. Vietinių labai mėgstamas Raohe gatvės naktinis turgus – nedidelis, ramesnis ir jaukesnis. Prekeiviai jame siūlo išskirtinio skonio patiekalų. O jei norisi dar didesnės autentikos, galima pasisukioti gatvėse aplink Longšano šventyklą – sako, ten būna patiekalų su gyvatiena.
Ką valgyti naktiniame turguje? Virtinius, garuose virtas bandeles bao, gruzdintą vištieną ir jūrų gėrybes, sultingas taivanietiškas dešreles. Jos, beje, dažnai parduodamos įdėtos į drūtus pailgus ryžių pyragėlius. Tokie savotiški dešrainiai taivanietiškai vadinami „didelė dešrelė, maža dešrelė“. Kitas įdomus patiekalas – „skrebutis-karstas“. Tai stora svieste paskrudintos forminės duonos riekė, įdaryta tirštu troškiniu. O desertui – klasika: ledai su mangais ir kondensuotu pienu. Iš esmės tai tiesiog smulkiai tarkuotas ledas su priedais (jų gali būti visokių: bananai, saldžiosios pupelės, sausainiai ir pan.), bet Taivano karštyje jis tampa tikra atgaiva.
Jau patį pirmą vakarą sukiodamiesi naktiniame turguje pajuntame smarvę. Galingą, verčiančią užsiimti nosis ir bėgti kuo toliau. Netrukus išaiškėja, kad tai dar vienas taivanietiškas produktas – smirdintis tofu. Fermentuotas tofu, kvapu apie save primenantis iš tolo, daugeliui vietinių – delikatesas, bet mes jo paragauti ryžtamės ne iš karto. Tik praėjus savaitėlei, viešėdami Taivano maisto sostine tituluojamame Tainane, paragaujame garuose virtų bandelių su aštriu smirdinčio tofu įdaru. Prieskoniai užmaskuoja smarvę, bet kramtant vis tiek rodosi, kad burnoje staiga atsirado sugedęs dantis…
Gerieji Taivano žmonės
Taivaniečių gerumas jau tapęs stereotipu – dar planuodama kelionę prisiskaičiau ir prisiklausiau istorijų apie jų paslaugumą ir nuoširdumą. Nežinia, iš kur tas jų mielumas, bet Taivano žmonės iš tikrųjų yra be galo malonūs – tiesiog antri kanadiečiai. Ir mums ne sykį teko tą gerumą savo kailiu patirti. Štai vienų svečių namų šeimininkas neprašytas sodina mus automobilin ir veža į traukinių stotį – kaip čia mes tą kilometrą pėsčiom kulniuosim?! Arba prie alaus vežimėlio (taip, Taipėjus turi simpatišką mobilų alaus barą) sutikti nepažįstamieji puola mus vaišinti ir pasakoti apie pačiuose salos pietuose esančią saulėtą įlanką. O traukinyje į Tailugės (Taroko) tarpeklį sutikta vietinių kompanija kviečia drauge važiuoti taksi, bet paaiškėja, kad mūsų kelionės tikslai nesutampa. Vėliau su ta pačia draugija susitinkame antrą kartą – išalkę ir suplukę po žygio kalnuose – ir jie plačiai šypsodamiesi iš tolo mums moja. Taivaniečiai visada paklaus, ar nereikia parodyti kelio, ar žinom, kur važiuojam, net skubėdami į metro stabtelės padėti, jei tik atrodysi bent truputį pasimetęs. Visi greiti sveikintis ir šnekinti… ir stebėtis, kodėl atvykome į Taivaną. Kaskart išgirdę tokį klausimą mes taip pat nustembame – o kodėl nelankyti šalies su gražia gamta, geru klimatu ir skaniu maistu?
Savo šalies privalumus galiausiai pripažįsta ir vienas senjoras, kurį sutinkame viešame karštojo vandens baseine. Vos sumerkę kojas į tvilkantį vandenį pajuntame smalsius žvilgsnius – esame vieninteliai užsieniečiai ir vieninteliai, dar neišėję į pensiją. Po minutėlės kitos prie mūsų pribrenda minėtasis senjoras. Po kelių standartinių klausimų kalba pasisuka apie tenisą, kuriuo vyriškis iki šiol aktyviai užsiima, apie keliones į Europą ir Vimbldono pirmenybes. Iš tiesų Taivano senjorai nesėdi rankų sudėję – rytais užsiima taiči, žaidžia tenisą, netgi šoka tango, o savaitgaliais su šeimomis traukia į žygius kalnuose. Viena taivanietė, paklausta apie tokio jaunatviškumo paslaptį, prasitaria: išlikti žvaliems ir energingiems padeda dvasios ir kūno harmonija, pasiekiama per kovų menus ir tinkamą mitybą.
Gilyn į kalnus
Valandėlė mirkant kojas karštame versmių vandenyje ir apsilankymas amžinai garuojančiame Beitou slėnyje mums taip patinka, kad jau kitą dieną įlipame į priemiestinį autobusą ir vaizdingais serpantinais pakylame į Vulajų. Kadaise turistai šį kalnų kurortą ir jo karštąsias versmes labai mėgo, bet 2015 m. praūžę taifūnai miestelį kaip reikiant aptalžė – daug pastatų sugriuvo, daug verslų žlugo. Tačiau Vulajus atsigauna ir laukia lankytojų, viliodamas užburiančiais vaizdais, galimybe paragauti autentiškų atajalų genties patiekalų ir karštųjų versmių voniomis. Išmirkę vandenyje, gausiame naudingų medžiagų, prisikemšame pilvus bambukų stiebuose šutintais ryžiais, troškinta laukinių šernų mėsa ir neapsakomai skania šalta vištiena. Artimesnė pažintis su Taivano gentimis įvyksta aplankius bene pačiame salos viduryje telkšantį Žijuetaną – Saulės ir mėnulio ežerą. Visa jo pakrantė – vienas didelis kurortas, bet net ir savaitgalio šurmulyje pavyksta rasti ramybės kertelių. Išraižę ežerą kateriais, sėdame į keltuvą. Šis nulakdina į kalnų slėnį, kuriame veikia Formosos čiabuvių kaimas, pristatantis salos tautelių buitį ir papročius. Apžiūrėjus šį muziejų po atviru dangumi tuo pačiu galima pasivažinėti linksmaisiais kalneliais. Tai įdomus derinys, bet ir mes neatsispiriame pagundai įlipti į vieną traukinuką ir paspygauti drauge su vietiniais.
Bene įspūdingiausią Taivano vietą – salos rytuose esantį Tailugės tarpeklį – pasiliekame desertui, pačiai viešnagės pabaigai. Nors po purvo nuošliaužų dalis maršrutų uždaryta, apsilankymas gamtos jėgų suformuotoje vietovėje palieka neišdildomą įspūdį. Kaskart išlipę iš autobuso atrandame dėl ko aikčioti – gėrimės sraunia kalnų upe, stačiomis uolomis ir slėpiningais tuneliais, juokiamės iš įžūlių beždžionių. O pastebėję, kad poilsio akimirką įsitaisėme tiesiai po didžiuliu (spėjame, nuodingu) voru, skubame pasitraukti į šalį. Tailugė taip mus pakeri, kad vakare įsikūrę svečių namuose rezgame planus, kaip ją aplankyti ir kitą dieną. Bet pasivažinėjimas dviračiais palei Ramųjį vandenyną priverčia persigalvoti, ir kitą dieną skiriame vandenynui – traukiniu pavažiavę iki Toučengo plaukiame apžiūrėti siera dvokiančios Guišano (Vėžlio) salos ir stebėti delfinų. Beplaukdama staiga suprantu, kad kalnuose jaučiuosi geriau, ir visas 2 ekskursijos valandas praleidžiu leisgyvė, nors išvydusi būrį žaismingai nusiteikusių delfinų šiek tiek atkuntu.
Praktinės smulkmenos
- Taivane Lietuvos Respublikos piliečiai be vizos gali praleisti 3 mėnesius. Vienintelis biurokratinis formalumas – trumpas pokalbis su muitinės darbuotoju.
- Saloje susisiekimo sistema puikiai išvystyta – veikia paprastų ir greitųjų traukinių tinklas, dažnai važiuoja vietiniai ir tarpmiestiniai autobusai. Metro Taipėjuje nugabena net ir į atokesnes miesto dalis, o priemiesčius patogu ir nebrangu pasiekti taksi, kuriuos galima susistabdyti tiesiog gatvėje iškėlus ranką.
- Greitųjų traukinių bilietai greitai ištirpsta, ypač keliaujant į populiaresnes vietoves: Taičungą, Tainaną, Gaosiongą ir Tailugės tarpeklį, – todėl tokias keliones patartina planuoti iš anksto.
- Dauguma vietinių gerai kalba angliškai ir net nuošaliausiuose restoranėliuose dažnai būna bent vienas suvargęs angliškas meniu, todėl susikalbėti, susivokti ir pavalgyti lengva ir nemokant kinų kalbos.
- 100 naujųjų Taivano dolerių prilygsta maždaug 3 eurams, o pinigus išsikeisti galima vos išlipus iš lėktuvo. Apsirūpinti grynaisiais reikia, nes ne visur galima atsiskaityti kortelėmis, o ir ten, kur jas priima, į europietiškas korteles žiūri kreivai.
- Maistas Taivane nebrangus – pusryčiai (sumuštinis ir puodelis nuodėmingai skanaus sojų pieno) kartais kainuodavo vos 1 eurą, o pietų dėžutė atsieidavo 2–3 eurus.
Viešnagės Taivane mėnesiui einant į pabaigą staiga stoja puikūs orai – saulė plieskia, audros nebesitranko, lyja retai. Naudodamiesi proga priešpaskutinę dieną vėl patraukiame į žygį. Nestabdo nei kaitra, nei stačios įkalnės – noras pasidžiaugti gražiais vaizdais stipresnis. Galiausiai sustojame ir atsigręžiame į toli apačioje paliktą Taipėjų. Aplinkui čirpia džiunglės, tolumoje stypso Taipei 101, ir akimirkos grožis atima žadą. Grįždami užsukame į nedidukę kavinę užkąsti ir aš, laukdama troškintos vištienos, imu lieti ašaras – iš laimės, kad teko pažinti Taivaną, ir iš liūdesio, kad laikas gražiojoje saloje baigėsi.
