Autobusas iš Seulo paleidžia kažkur šiauriniame Pusano priemiestyje. Nuo tos stoties iki išsirinkto hostelio — 45 min. metro ir dar 20 min. autobusu. Dar tą patį vakarą paaiškėja, kad viešasis transportas suės daug laiko, mūsų skirto antram pagal dydį Pietų Korėjos miestui. Po kompaktiško Seulo Pusanas rodosi tįsęs ištįsęs, įsispraudęs siaurame ruože tarp jūros ir kalnų. Bet ten nuvykti verta — dėl žuvies, jūros ir laisvos atostogiškos nuotaikos, regis, tvyrančios ištisus metus.
Žmonės, kvepiantys žuvimi
Pusanas puikuojasi Džagalčiu — didžiausiu žuvies ir jūrų gėrybių turgumi visoje Pietų Korėjoje. Tai viena lankomiausių vietų visame mieste, kur galima ne tik akis paganyti, bet ir skrandį pamaloninti. Pirmame aukšte išsirinkus šviežias gėrybes pakanka pakilti į antrą aukštą — ten esantys restoranai jas paruoš pagal pageidavimą arba rekomendacijas.
Jūros dovanos — svarbi Pusano ekonomikos dalis ir pragyvenimo šaltinis daugeliui vietinių. Toji jūros artuma justi visur, net važiuojant viešuoju transportu, kur žmonės įdegusiais veidais, sudiržusiomis rankomis ir sulinkusiomis nugaromis paskui save palieka gaivų žuvų kvapą. Beje, iš Pusano nevalia išvykti neparagavus žalios žuvies, korėjietiškai vadinamos hoe. Panašiai kaip japoniškas sašimis ji patiekiama su sojų padažu ir vasabiu. Dar vienas skanumynas — tiesiai ant stalo keptos įvairiausios geldelės, kurias vietiniai rekomenduoja pagardinti sūriu. Pora dienų taip puotaujant, ir pats pakvimpi jūra…
Naktinio turgaus kerai
Saulei nusileidus nedideles gatveles į šiaurę nuo Džagalčio turgaus užplūsta dardantys vežimėliai. Tai mobilios prekyvietės, kurias į naktinį Bupjongo turgų gabena prekeiviai. Jie miklūs ir greiti — nespėji nė apsižiūrėti, o takuose jau pridygę kioskelių, siūlančių po sunkios dienos prisikimšti skrandžius. Nors Bupjonge prekiaujama ir drabužiais, dauguma lankytojų ten eina dėl maisto — sotaus, paprasto ir įvairaus. Mėsos iešmeliai, čia pat apskrudinami liepsnosvaidžiais, tiesiog akyse ant šaldomos plokštės daromi ledai, kepinti mažyčiai krabiukai, kuriuos imi ir triauškini su visais kiautais. Žmonės bruzda ir šurmuliuoja, skindamiesi kelią siaurais takais, ragaudami, stebėdamiesi, džiaugdamiesi. Toji energija pagauna ir nuneša mus toliau nuo namų ir arčiau jūros — juk Pusano vakaras dar tik prasideda…
Jūros šauksmas
Pusanas — ne tik uostamiestis ir žvejybos centras. Tarp uosto gervių ir žuvies perdirbimo cechų vietos sau randa ir šviesaus smėlio paplūdimiai. Nuo ramesnio Songdo pietuose iki turistų pamėgtų Gvangalio ir Hundė centre ir atokesnio Sondžongo — paplūdimių Pusane yra visiems skoniams ir norams. Jei dienomis juose smėlio pilis stato vaikai ir vaikštinėja turistų grupės, tai naktimis, po tamsos priedanga, paplūdimiai virsta pasilinksminimo zona. Paskutiniams barams užsidarius jaunimas apspinta iškylų stalus, apsėda suoliukus arba klesteli tiesiai ant smėlio ir, gurkšnodami kiaurą parą prieinamą alkoholį, šnekučiuojasi, šūkauja, džiaugiasi gyvenimu. Tai jų jaunystė ir jų laisvė, kurią tik dar labiau sustiprina pašonėje alsuojanti jūra.
Prie jūros viskas geriau, — nutariu žvelgdama į tamsias jos bangas, į naktyje spingsinčias namų ir tiltų šviesas. Įsitikinimą dar labiau sustiprina vienas po kito pradedą pokšėti fejerverkai, šen bei ten blykstelėjančios bengališkos ugnelės. Ar kada leidote fejerverkus paplūdimyje? Ne? Vertėtų! Spalvų plyksniai juodame danguje fone ošiant jūrai sukuria tą saldžią atostogų nuotaiką, kai viskas yra gerai, kai net nudegusių pečių nebeperšti, kai nepažįstami žmonės, kartu leidžiantys laiką paplūdimyje, atrodo savi ir mieli.
Arčiau Budos
Dažniausiai Korėjoje budistų šventyklos glūdi kur nors kalnuose, miškų gilumoje. Bet rytiniame Pusano pakraštyje esanti Hedong Jongunsa šventykla išskirtinė. Ji stūkso tiesiai ant jūros kranto. Audringą dieną sūrūs purslai tikriausiai pasiekia šventyklos sienas, dramatiškai kylančias ant uolų. Dėl neapsižiūrėjimo iki Hedong Jongunsa vykstame tiesiai per aplinkui ir šventyklos prieigas pasiekiame pavargę ir suirzę. Saulė spigina, pilvai gurgia, o stebuklingą atmosferą kaipmat išsklaido… turgus, besidriekiantis palei šventovėn vedantį taką. Vietiniai ir turistai patenkinti kemša saldžius ir pikantiškus blynelius, gurkšnoja kavą ir pamažu pėdina apžiūrėti šventyklos. Plaukiame kartu su mase, stebėdamiesi tokiu žemišku įėjimu — juk esame išlepinti šventorių ramybės.
Hedong Jongunsa mus pasitinka skendėdama žibintuose. Balandžio pabaigoje Korėja mini Budos gimtadienį, ir visos šalies šventyklos apsipila spalvotais žibintais. Jie juda nuo jūros pučiančiame vėjyje, rabžda ir šnara, trumpam priversdami pamiršti vos už keliasdešimt metrų šurmuliuojantį turgų. Žadėtosios rimties ir didybės nepajuntame, bet pažadame sau kada nors grįžti kylant saulei. Tuo tarpu užsiropščiame ant akmenų, kad į šventyklą pažvelgtume iš tolo, ir skubame atgal į miestą — valgyti žuvies.
Arčiau gamtos
Uolėtos pakrantės aplink Pusaną keliaujantiems ir vietiniams dovanoja išskirtinių vaizdų. Pakanka nuo Hundė paplūdimio patraukti į vakarų pusėje esantį Donbeko parką ir pasidžiaugti panoramomis, atsiveriančiomis iš šio nedidelio kyšulėlio. Pakrantės akmenys, vėjyje linguojančios pušys, vienišas švyturys — puiki vieta trumpam pabėgti iš miesto.
O pasiryžusių sukarti didesnį atstumą visada laukia Tedžondė poilsio zona, esanti saloje, prigludusioje prie pat Pusano. Autobusas iš pačio ryto nugabena mus į idilišką pušyną, kurio takai veda stačios uolėtos pakrantės link. Vaikštinėjant ir gėrintis akmenų paplūdimiais, nuo skardžių atsiveriančiais begalinės jūros vaizdais arba žvejų laiveliais, plūduriuojančiais palei Arbatinuko salelę, galima praleisti visą dieną.
Pasakojama, kad šią vietą labai mėgęs senosios Šilos karalystės valdovas, vykdavęs ten šaudyti iš lanko. Dabar tą legendą mena spalvingas paminklas. Jis ir nedidukas baltasienis švyturys — Tedžondė simboliai. Beje, tingintys arba nepajėgiantys išvaikščioti viso parko gali rinktis specialų traukinuką, sustojantį prie svarbiausių lankytinų vietų. Mes į jį sėdome taupydami laiką — reikėjo spėti paturistauti, pervažiuoti visą ilgą Pusaną iki autobusų stoties ir įšokti į autobusą Seulan.
Iš Pusano išvykome apgailestaudami, kad šitam uostamiesčiui paskyrėme tiek mažai laiko. Liko daug neišragautų jūrų gėrybių, daug neišvaikščiotų gatvių. O ir gaivaus jūros oro neprisikvėpavome tiek, kiek norėjome. Šitą laisvės ir jūros miestą, pavergusį mano širdį, palikau žadėdama grįžti.
