Kiotas mus pasitinka plikinančiu karščiu. Vaikštinėjant miesto gatvėmis per dieną ant pėdų nusėda dulkių sluoksnis, o saulė negailestingai plieskia bekraščiame žydrame danguje. Vėliau paklausus vietinio, ar toks oras gegužę normalus, jis tik pasijuokia iš mūsų nuostabos: „O taip, būna dar karščiau!“. Dvi dienos Kiote, istorinėje Japonijos sostinėje, ne tik dėl oro palieka neišdildomą įspūdį. Tai gyvas, energingas miestas, kuriame tradicijos ir laisvė žengia koja kojon.
Senoji sostinė
Kiotas plyti centrinėje Honšiu salos dalyje, slėnyje tarp neaukštų kalnų. Palyginti su Tokijumi tai nedidelis, nė 1,5 mln. gyventojų neturintis miestas, bet kartu su Osaka ir Kobe suformuoja, regis, begalinę pastatų grandinę. Šis žemas ir plokščias miestas, garsėjantis gausiu istoriniu ir kultūriniu palikimu, daugiau nei tūkstantį metų buvo Japonijos imperijos sostinė. Toji andainykštė didybė vis dar gyva rūmuose bei šventyklose, kurių Kiote yra maždaug 2000. Pastarosios išsibarsčiusios po visą miestą — nuo atokesnių miškingų kalvų iki centrinių prekyviečių, kuriose įsispraudžia tarp parduotuvių. Istorinio palikimo šiuolaikiniai kiotiečiai nepamiršta. Gatvėse gausu žmonių, vilkinčių tradicinius kimono ir avinčių geta — sandalus mediniais padais. Mieste gyvuoja kovos menų centrai, iki šiol veikia geišų mokykla. Kiote dažniau nei kituose didžiuosiuose Japonijos miestuose galima pasijusti it nedideliame miestelyje — tiek daug ten ramių, tylių gatvelių. Tačiau tradicijos, kuriomis atvykėlius vilioja senoji Japonijos sostinė, miesto ir jo gyventojų nevaržo ir nedusina. Priešingai — Kiotas trykšta gyvenimo džiaugsmu ir lepina malonumų ieškotojus.
Malonumų meka
Vakarais žmonės plūsta į senąjį Kioto centrą: Giono rajoną ir Pontočo gatvelės apylinkes. Ten gyvenimas verda iki vėlumos — turistai ir vietiniai ieško, kuo nuplauti dienos dulkes ir nuovargį, kuo prikimšti pilvus ir pamaloninti akis. Paprasti mirtingieji lenda į ankštas izakajas, kur cigarečių dūmų ir juoko debesyse mezgasi vienadienės draugystės, maitinamos užkandžiais ir girdomos sake, Japonijoje vadinama nihonshiu. Turtingesni ir įtakingesni asmenys suka į kaiseki restoranus arba prabangesnes arbatines ochaya. Ten jiems draugiją palaiko geišos — profesionalios linksmintojos, išmokytos iškalbos, muzikos ir scenos menų.
Saulei leidžiantis Gione arba Pontočo gatvelėje galima pastebėti geišas arba šio amato dar tik besimokančias maiko, skubančias į tokius banketus. Šiuolaikinis geišos atitikmuo — palydovė arba hostess. Kiote nestinga klubų, kuriuose vakarą galima praleisti malonioje draugijoje. Savo paslaugas siūlo ne tik moterys, bet ir vyrai, todėl bet kas panorėjęs gali nusipirkti kelias valandas asmeninio dėmesio. Mums vietinių dėmesio ir taip nestigo. Kiotiečiai labai draugiški ir nuoširdūs, išvydę užsienietį skuba pasinaudoti proga pašnekėti angliškai, išklausinėti, kas ir ko čia atvyko. Lietuva jiems vis dar galvosūkis, o akys dažniausiai nušvisdavo tik paminėjus aplinkines valstybes.
Vanduo – transportui ir sakei
Vanduo — vienas didžiausių Kioto privalumų. Miestą apraizgęs upių ir kanalų tinklas suteikia atgaivos ir it medus muses traukia žmones. Kadaise tai buvo svarbus susisiekimo tinklas, jungęs senosios sostinės kampelius. Šiandien karštomis dienomis į vandenį brenda šunys ir vaikai, turistai ir vietiniai. O greta upių ir kanalų sutemus mielai įsitaiso gatvės muzikantai, suteikdami Kioto vakarams melancholiškų potėpių. Tuo tarpu pietinėje miesto dalyje, palei Horikavos upę, driekiasi Fušimio sakės rajonas. Toji vieta nuo seno garsėja minkštu ir švariu vandeniu, tinkamu sakės gamybai, todėl ten įsikūrusios kelios dešimtys daryklų. Dalis jų mielai priima lankytojus, leidžia susipažinti su produkcija, gamybos metodu, paragauti riboto leidimo gėrimų. Fušimio rajone galima praleisti ištisą dieną — ragauti sakę, gėrėtis senais mediniais pastatais ir jaukiomis gatvelėmis, domėtis vietinėmis legendomis ir plaukioti kanalais. Be populiariausios ir didžiausios daryklos „Gekkeikan“, kur ioje veikia nedidelis sakės muziejus, verta užsukti ir į „Kizakura Kappa Country“, viliojančią lankytojus restoranu, siūlančiu patiekalus su sake.
Tarp rūmų ir šventyklų
Architektūros ir istorijos mėgėjams Kiotas — tikras lobynas. Kad ir kur bežengtum, atsiduri prie šventyklos, rūmų ar kito išlikusio istorinio pastato. Antrasis pasaulinis karas miesto pagailėjo, kaip manoma, būtent dėl turtingo kultūrinio ir istorinio paveldo. Todėl šiandien keliautojus džiugina įspūdingi Kioto imperiniai rūmai (į juos įleidžiama nemokamai), stebinantys minimalistiniu dizainu ir elegantišku imperatoriui skirtu sodu, ir visai netoliese dunksanti Nidžo pilis, XVII a. pastatyta šiogūnui Tokugavai Iejasu. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas kompleksas stulbina puošnumu, prabanga ir aukso gausa. Viduje pėdų mindomos medinės grindys girgžda ir virkauja — atidžiai įsiklausius garsai primena paukščio giesmę, todėl ta vieta praminta Lakštingalų koridoriumi.
Šventyklos Kiote ne mažiau įspūdingos. Štai šiaurinėje dalyje tviska Kinkakudžis — tikru auksu dengtas paviljonas. Kadaise tai buvo rūmai, bet šiogūno Ašikagos Jošimitsu sūnus velionio tėvo valia pavertė juos dzenbudizmo šventykla. Kitapus miesto stūksantis Ginkakudžis turėjo būti sidabrinis Kinkakudžio antrininkas, bet, pasak vietinių, statytojui pristigus pinigų sienas padengė bespalvis lakas.
Dar viena Kioto įžymybė — šintoizmo šventykla Fušimi Inari Taiša. Kasdien minios turistų plūsta į šią vietą gėrėtis tūkstančiais raudonų vartų… tačiau retas įveikia visą maršrutą, besitęsiantį 4 km. Dauguma pasiduoda įveikę pirmąją atkarpą, todėl norintiems pajusti šventyklos didybę pakanka pakilti aukščiau — keli šimtai metrų, ir liksite vieni su daugybe įspūdingų vartų, pašvęstų mažoms ir didelėms žmonių svajonėms.
Maistas kūnui
Pasotinus dvasią nevalia pamiršti ir kūno. Laimė, Kiotas nusiteikęs pamaitinti visus alkstančius. Nuo šviežių sušių ir sašimio iki Kobės jautienos kepsnių ir paprasto, bet sotaus gatvės maisto — maisto mylėtojai tikrai ras kuo pasimėgauti. O didžiausias skonių margumynas laukia Nišikavos gatvės turguje. Dengtas pasažas glaudžia dešimtis prekybininkų, siūlančių įvairiausius skanumynus. Ryžių pyragėliai, raugintos ir marinuotos daržovės (tsukemono), gruzdinti pyragaičiai ir šviežios jūrų gėrybės, kurias galima čia pat suvalgyti, — galva sukasi vien dairantis, o skrandis jau reikalauja aukų. Visus gardėsius puikiai nuplaus tradicinis Kioto imbierinis gėrimas shougayu. Žiemą jis patiekiamas karštas, vasarą — šaltas ir puikiai atgaivina tvankią popietę.
Vakare, karščiui pradėjus slūgti, sėdime ant upės kranto ir klausomės dainų. Miesto šviesos mirguliuoja vandenyje, kažkur už nugaros šurmuliuoja žmonės, net pirmadienį ieškantys linksmybių (ir jų randantys!). Atrodo, kad Kiotas neturi išeiginių, kad jis nuolat bruzda ir ruzga… bet pakanka žengti tolyn nuo centro, ir prie seklių kanalėlių atsiskleidžia kitoks gyvenimas — tylesnis, ramesnis, viliojantis paprastumu ir jaukumu. Ruošdamiesi atsisveikinti nebyliai tariame Kiotui ookini — ačiū už šiltą priėmimą, už laisvę ir dosnumą.
[booking_product_helper shortname=”deal finder – tokyo”]