Fudžio kalnas

Fudžio magija — savaitgalis Japonijos simbolio papėdėje

Autobusas iš lėto darda užmiesčio keliais, pro šalį slenka vešli ir žalia Japonijos gamta. Monotoniškas lingavimas vieną po kito užmigdo visus bendrakeleivius, ir aš nejučia imu snūduriuoti. Teko anksti keltis, kad spėčiau į autobusą, be to, iki išnaktų kilnojau kokteilius Tokijaus Golden Gaikvartalėlyje. Staiga prasimerkiu, autobusas įveikia posūkį, prasiskiria medžių viršūnės… ir tolumoje iškyla Fudžio kalno kontūrai. Giedrą dieną balta ugnikalnio kepurė tviska saulėje, ir netikėtas grožis net nudiegia širdį. Didingasis Fudžio kalnas visas dvi dienas, suplanuotas Fudžijošidoje, dunksos visai šalia, džiugindamas ir keldamas pagarbią nuostabą.

Karalius ugnikalnių šalyje

Japonijoje suskaičiuojama per 100 aktyvių ugnikalnių — vieni tyliai snūduriuoja, kiti kartais ir pagrumena. Iš jų visų Fudžis aukščiausias (3776 m) ir žinomiausias. Vietiniai kalną laiko šventu ir jau seniai pavertė visos Japonijos simboliu. Nesunku suprasti kodėl — ugnikalnis užburiančiai gražus ir kone tobulai simetriškas. Be to, apylinkėse jis toks vienas — nuostabus ir didingas. Ir it didžiausias narcizas apsistatęs natūraliais veidrodžiais: Fudžį iš šiaurinės pusės supa net penki skaidrūs ežerai, susiformavę po ankstesnių ugnikalnio išsiveržimų. Vadinamasis Penkių ežerų kraštas vilioja vietinius ir užsieniečius pabėgti iš troškių didmiesčių, sulėtinti gyvenimo tempą, pasimėgauti kerinčiais vaizdais. Kasmet tūkstančiai susiruošia kopti ir į patį Fudžį. Aš atvykau iki kopimo sezono pradžios likus maždaug mėnesiui, todėl negalėjau pasinaudoti proga pažvelgti į apylinkes nuo ugnikalnio viršūnės. Tačiau Fudžijošidoje, didžiausiame miestelyje prie Fudžio, ir jo apylinkėse veiklos nestinga. Galima žvejoti, važinėtis dviračiais, vaikštinėti, irstytis ežeruose… arba įsitaisyti tiesiai priešais Fudžį ir gėrėtis, apmąstant savo būties trapumą ir kalno ilgaamžiškumą.

Fudžio kalnas
Takas Čureito pagodos link.

Žvilgsnis iš aukštai

Bene gražiausias vaizdas į Fudžį atsiveria nuo Čureito pagodos, stūksančios Fudžijošidos pakraštyje. Pagodos link veda statūs takeliai, bet paprakaituoti verta — pasiekus viršų atsiveria atviruko verti vaizdai. Lenkti raudonai žalios pagodos stogeliai, medžių viršūnės ir viso to fone — nepajudinamasis Fudžis, karališkai laiminąs apylinkes savo balta kepure. Kojos pačios sustingsta, žandikaulis atvimpa, o fotoaparatas vos spėja fiksuoti vaizdus. Iš aukštumų žvelgiant į dar didesnes aukštumas apima neįtikėtina ramybė, net graudulys sielą pakutena.

Fudžio kalnas
Klasikinis Fudžio kadras.

Į Fudžį galima pažvelgti ir iš kitų aukštumų — tiesa, labai trumpai, mat traukinukas, prieš staigiai nerdamas žemyn, bėgių viršuje stabtelėja vos kelioms sekundėms. Tose aukštumose nėra nei ramybės, nei didybės pojūčio, tik širdį sparčiau plakti verčiantis adrenalinas. Omenyje turiu pramogų parką Fuji-Q Highland, įsikūrusį tarp Fudžijošidos ir Kavagučiko. Nestinga jame ekstremalių pramogų, nuo visomis įmanomomis kryptimis besisukiojančio Eejanaika iki šiurpą varančio siaubo kambario (į pastarąjį, deja, nespėjau patekti). Žemyn galva kalatotis nenorėjau, todėl išsirinkau linksmuosius kalnelius Fujiyama. Vos traukinukui pradėjus kilti į 79 m aukštį pasigailėjau savo sprendimo, bet apsigalvoti buvo per vėlu, todėl prieš niurktelėdama 70 m žemyn beveik stačiai (mano sėdynė atsiplėšė nuo traukinuko sėdynės) dar spėjau pramerkti vieną akį ir įvertinti Fudžio grožį. To, kas sekė po to, negaliu aprašyti be keiksmažodžių, todėl skaitytojams beliks patikėti, kad pasivažinėjimas man patiko. Eilės prie visų atrakcionų — ženklas, kad parkas populiarus ir tarp vietinių, ir tarp turistų. Kur dar pasaulyje besivažinėdamas linksmaisiais kalneliais gali apžiūrėti ir nuostabaus grožio kalną?

Fudžio kalnas
Fujiyama. Ir aš ten kilau, ir aš ten iš baimės rėkiau.

Maistas kūnui

Bet vien gražiais vaizdais sotus nebūsi. O nusprendus pavalgyti Fudžio apylinkėse atsakymas vienas — udonai! Tai tokie drūti kvietiniai makaronai, kurių galima paragauti bet kur Japonijoje, bet būtent Penkių ežerų kraštas garsėja išskirtiniais udonais. Jie patiekiami šalti arba karšti su įvairiausiais priedais. Fudžijošidoje kad ir kur bepasisuktum galų gale atsidursi udonų restoranėlyje. Jie, kaip įprasta Japonijoje, dažniausiai maži ir kuklūs. Jei sunku išsirinkti, žiūrėkite, prie kurio ilgiausia eilė — japonai išrankūs maistui ir bet kur neina. Štai aš pietus valgiau gana atokioje visai netyčia užtiktoje užeigoje. Išsirinkau šaltus ir gavau šviežius, gaivius, maloniai tvirtus makaronus su ridikais ir vasabiais. O vakarieniauti ėjau į nediduką šeimyninį restoranėlį Izumiya. Malonus aptarnavimas, bokalas vėsaus alaus ir dubuo sočių, šiltų makaronų nuplovė dienos nuovargį ir nuteikė antrai viešnagės dienai.

Fudžio kalnas
Po visomis šitomis gėrybėmis slepiasi gardieji udonai.

Mažų miestelių bliuzas

Fudžio apylinkės — turistinis kraštas ir miesteliai ten nedideli, jaukūs. Bet ir jie auga — prie pagrindinių kelių dygsta populiarios užkandinės, kad pravažiuojantieji turėtų kur užkąsti. Dėl jų Fudžijošida iš pradžių man net priminė nuošalų Kanados miestelį (na, žinot, kalnai, McDonald’s, KFC), bet įnėrusi giliau atradau tikrąją Japoniją: izakajas, siauras gatveles, šventyklas (vienoje radau tikrą gyvą baltą žirgą), linksmai ir draugiškai nusiteikusius moksleivius. Miestelyje, bėgdamas nuo dusinančio didmiesčių tempo, kuriasi jaunimas, atsiranda madingų užeigų, galerijų, svečių namų.

Fudžio kalnas
Fudžijošidoje.

Išsiilgę visiškos ramybės, to jausmo, kad atsidūrei kaime, kuriame visi šypsosi ir labinasi, tikriausiai traukia į Jamanakaką — į pietus nuo Fudžijošidos esančią gyvenvietę. Ji jaukiai it apkabinimas supa vaizdingą Jamanakos ežerą, kurio bangas retkarčiais sujudina motorinės valtys. Kur kas turistiškesnis man pasirodė Fudžikavagučikas — kiek į šiaurę nuo Fudžijošidos įsikūręs miestelis, plytintis palei Kavagučio ežerą. Tik pavasario sekmadienį jis buvo apsnūdęs, dar neišjudintas sezoninių atvykėlių bangos. Užtat nestokojo gražių vaizdų ir malonios ramybės. Ir žvejų, subridusių į vėsų ežero vandenį. Tikra romantika!

Fudžio kalnas
Kavagučio ežeras. Tie minkšti miškingi kalnai mane žavėjo visos kelionės po Rytų Aziją metu.

Pasivaikščiojimas po Fudžikavagučiką užbaigė Penkių ežerų kraštui skirtą savaitgalį. Jo metu iki soties prisižiūrėjau į Fudžio kalną, bet tamsų sekmadienio vakarą laukiant autobuso atgal į Tokijų ramybės nedavė jausmas, kad reikėtų čia grįžti. Ir vėl patirti tą žadą atimančią nuostabą.

Fudžio kalnas
Balta milžino kepurė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *