Pradėjus planuoti kelionę (jei dar nežinote, Puodas trumpam išsikraustė į Rytų Aziją; visi nutikimai aprašomi čia) prietelius tarė: Suplanuokim ir apsilankymą Michelin žvaigždute įvertintame restorane. Dažniausiai keliaudami užsukame į vieną kitą geresnį ar įdomesnį restoraną, na, mums svarbu, ką ir kur valgome. Bet žvaigždutėmis padabintoje įstaigoje dar neteko lankytis. Pietų Korėja, kurios maistą abu labai mėgstame, tapo puikia vieta įgyvendinti šią svajonę. Rinkdama restoraną jau žinojau: tiks tik korėjiečių virtuvė. Norėjau pajusti ir sužinoti, kaip ją interpretuoja aukščiausios klasės šefai, kaip jie atsispiria nuo to šildančio, sotaus namudinio maisto šaknų. Po ilgų svarstymų pasirinkome Bicena – dėl prieinamų kainų ir gerų įvertinimų. Bet kol atvykome į Korėją, restoranas spėjo persikraustyti į šviežiai atidarytą Lotte World Tower ir “pasibranginti”. Nesvarbu, nutarėm, kas užsakyta, tą reikia padaryti.
Nauja vieta restoranui suteikė papildomo prestižo. Dabar tai viešbučio restoranas 81 dangoraižio aukšte. Pro langus atsiveria… ne, ne kvapą gniaužiantis, bet visai neblogas vaizdas – tolyje besiritančios kalvos, saulėlydžio gaisų nuspalvintas dangus, o vakare apačioje pažyra gatvių šviesų žiburėliai. Restorano interjeras subtiliai prabangus, elegantiškas, kuriantis intymumo pojūtį, mat erdvė šiek tiek suskaldyta, užstojant vienus vakarieniaujančius nuo kitų. Aptarnavimas toks malonus ir atidus, kad net širdis sąla, nors man, paprastai iš kaimo kilusiai mergiotei, norėtųsi daugiau familiarumo. Tiesa, galbūt įtampą kūrė tai, kad buvome užsieniečiai, nelabai mokantys korėjietiškai.
Valgiaraštis restorane Bicena trumpas ir konkretus, yra keli vakarienės ir vienas pietų variantas. Prisiderini alkoholį iš gana plataus sąrašo ir belieka mėgautis vienas po kito plaukiančiais patiekalais. Mūsų pasirinktas meniu Gyvenimo šviesa aprėpė penkis užkandžius, pagrindinį patiekalą, sriubą su ryžiais ir daržovių užkandžiais (banchan) ir du desertus. Greta užsisakėme ryžių degtinės degustaciją – penkis stikliukus vienas už kitą stipresnio alkoholio.
Pasibaigus vakarienei prietelius klausė, ar dar kartą grįžčiau į Bicena. Tuo metu maniau, jog negrįžčiau, mat nors vakarienė labai patiko, aš mėgstu kaskart atrasti ką nors naujo. Atsakiau, kad grįžčiau atsinaujinus restorano valgiaraščiui (jie tą daro keičiantis metų laikams). Bet dabar, rašydama šias eilutes ir mintyse atgaivindama potyrius, skonius ir kvapus, suprantu, kad grįžčiau, nes buvo patiekalų, kurių skonio aš vis dar negaliu pamiršti, jis įsirėžė gomurin ir atmintin, virto matu, su kuriuo nuo šiol lyginsiu visą kitą panašų maistą.
Tad koks gi maistas restorane Bicena? Apgalvotas, švarus ir lengvas. Visi patiekalai išdėlioti taip, kad derėtų tarpusavyje ir vienas kitą papildytų. Šis tas vėsaus, šis tas šilto, šis tas karšto ir aštraus. Negana to, jie patiekiami nepaprasto grožio induose. Kas turi tokį pat fetišą, tas supras, kiek malonumo teikia valgymas iš aukščiausio lygio keramikos. Ją, beje, gamina ta pati įmonė, kuriai priklauso restoranas.
Mus pakerėjo jau pirmasis patiekalas – korėjietiškas sašimis, vadinamas hoe. Marinuota plekšnė tirpte tirpo burnoje, kur pynėsi rūgštelė ir žalumynų gaiva. Antras užkandis – krabų mėsos ir apelsinų suktinukai, įvilkti į tofu ir užpilti sojų pupelių padažu – paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, tą riešutišką padažą galėtum šaukštais kabinti; kita vertus, patys suktinukai pasirodė kiek per blankūs.
Užtat korėjietiški virtiniai (mandu), įdaryti jautiena ir grybais, buvo sultingi, maloniai dvelkė mišku, o tešla buvo plona ir kokybiška. Kitas patiekalas – gruzdinta vištiena ir šakninės daržovės – buvo netikėtas radinys tokio lygio restorano valgiaraštyje, bet tai tik įrodo, kaip kūrybingai ir nuoširdžiai čia žiūrima į korėjiečių virtuvę. Matot, gruzdinta vištiena Korėjoje – tai lyg kultas. O nuo užkandinėje arba gatvės furgonėlyje ruoštos vištienos Bicenos variantas išsiskyrė meistriškumu. Mėsa tirpo burnoje, buvo minkšta ir sultinga, o tešla – traški ir trapi. Puikus derinys! Ir tokia vištiena nuo šiol man bus etalonas.
Užkandžių paradą baigė garuose ruošta jūrų sraigė, patiekta su ryžių koše, jūrų dumbliais ir pekininiu kopūstu. Vėl lengvas, švarus, grynas skonis, pravalęs gomurį ir paruošęs jį skonio šventei – apkeptai jautienai. Mėsa iš pradžių 30 dienų brandinama, vėliau dar pusdienį marinuojama. Minkšta sultinga mėsa, patiekta su salotomis ir žiupsneliu druskos, tapo dar viena vakarienės pažiba.
Vėliau ant stalo atsirado reveransas tradicijoms – sojų pupelių pastos sriuba su perilės lapais, patiekta su korėjietiškame moliniame inde virtais ryžiais (taip verdami jie truputį prisvyla, įgauna riešutinių natų), kimči, ikrais, bulvėmis, grybais ir brandintame sojų padaže marinuotais laiškiniais svogūnais. Tai buvo nuostabus vakarienės papildymas, tarytum sugrįžimas prie šaknų, į močiutės virtuvę. Visi užkandžiai (banchan) buvo labai skanūs, bet ypač patiko ikriukai ir laiškiniai svogūnai, pagardinti labai intensyvaus skonio sojų padažu.
Vakarienę vainikavo du desertai: žaliosios arbatos ledai ir ryžių masės pyragėliai, įdaryti iki kremo suvirtomis datulėmis. Ledai atgaivino, o pyragėliai… tas datulių įdaras buvo labai intensyvus, dvelkiąs riešutais, kakava, net šokoladu. Vien dėl jo grįžčiau į Bicena!
Vakaras restorane Bicena prabėgo per greitai – taip jau būna, kai valgai labai skaniai! Leisdamiesi iš restorano liftu (net ausis užgulė…) jautėmės ramūs ir patenkinti, paragavę kitokios – subtilesnės – korėjiečių virtuvės. O apie kitokius šios šalies skonius dar būtinai papasakosiu, nes pastarasis mėnuo buvo kupinas malonių atradimų ir nušvitimų.