Kartais viskas, atrodo, susidėlioja taip, kaip turi būti. Štai vieną dieną mane ir prietelių, atsidūrusius Klaipėdos centre, užklupo lietus. Tokia smagi vasarinė liūtis. Skėčio kaip visada neturėjom. Bėgt? Slėptis? Šlapti? Tą akimirką man toptelėjo: jei jau dienos planas kartu su lietaus lašais bėga į nuotėkas, reikia padaryti tai, ko visai neplanavom. Sakau: einam ten, kur nelyja, ir kur dar nė karto nebuvom; pavalgyt ir alaus išgert. Prietelius, pasirodo, mano mintis jau buvo spėjęs perskaityti, todėl rėkdami ir šuoliuodami per balas nubėgom į Žvejų g. esantį barą „Seven“, iškaboje mandrai užsivadinusį S7ven (nepainioti su visai neblogu filmu „Se7en“ ar šituo dainorėliu).

Lauke sėdėti nenorėjom, todėl įsitaisėme viduje, kur tuo metu daugiau nieko nebuvo. Interjeras tamsių spalvų, dabar populiarios atsainiai elegantiškos estetikos. Akį traukia alaus butelių spinta. Per valandą salė pamažu prisipildė ir klausydamasi pasakojimų apie benefitus ir iš užsienio valstybių gaunamas pensijas prisiminiau neseniai feisbuke perskaitytus žodžius: netenka spėlioti, ar žmogus emigrantas, jis pats apie tai garsiai praneša.

Bet atėjom ne svetimų kalbų klausytis! Užsisakėm alaus (vienas jų – niekur kitur nematytas Tennent’s stautas) ir peržiūrėjom nelabai ilgą valgiaraštį. Jame – įprasti Lietuvoje tik pastaruoju metu išpopuliarėjusių gastropub’ų (ar restobarų) patiekalai. Mėsainiai, sumuštiniai, keptos dešrelės. Aptarnavo mus greitai, maloniai ir, kaip būdinga tokiuose baruose, familiariai. Man patinka, kai nė viena pusė nesijaučia sukaustyta, kai barmenai/padavėjai neatrodo kaip sunkų jungą velkantys baudžiauninkai. Bare ne vieta šaltam oficialumui.

Baras Seven

Mėsainis su jautiena ir skaniosiomis bulvytėmis.

Netrukus ant stalo jau pūpsojo mėsainiai – vienas su jautiena ir bulvytėmis, kitas su kalakutiena ir morkytėmis. Tenka pripažinti: Seven žino, ką daro. Abu mėsainiai nebuvo perkrauti, todėl juos buvo lengva paimti į ranką, apžioti ir nepridrabstyti visur visko. Nepadauginta ir padažų (čia dažna lietuviškų maitinimo įstaigų bėda). Nors jautienos maltinį buvo prašyta iškepti vidutiniškai, jis tikriausiai kokią minutę per ilgai užsibuvo ant kaitros ir tapo beveik visiškai iškepęs. Prie mėsainio su jautiena buvo patiekta puikių keptų bulvyčių su lupenomis. Jos ne per sūrios, ne per riebios, ne neutralios. Be to, jų buvo nedaug – ačiū už tai! Kam švaistyti maistą? Bandelė irgi nebloga, gal kiek sausoka, ypač ten, kur jos nesumirkė padažas.

Baras Seven

Mėsainis su kalakutiena ir pesto padažu judesyje.

Kalbant apie kalakutieną, mėsa buvo paruošta ant garų ir, laimė, neišsausėjusi, sultinga. Gal kiek sutrikdė gabalėlyje pasitaikiusi plėvė, bet pats minimalistinis mėsainio sprendimas man labai patiko. Tik bandelė, kalakutiena, salotos lapas ir pesto padažas. Šis maloniai susigėrė ir bandelę bei mėsą nudažė gaivia žalia spalva. Pesto buvo paruoštas tinkamai – švelnus, aromatingas, neįkyrus. Dar patiko šalia patiektos morkytės. Kažkodėl tikėjausi, kad jos bus žalios ir traškios, bet atnešė virtas, o virtos morkos skonis, na, patys žinot… Bandelė buvo gera – tvirta, bet ne sprangi. Beje, šitas mėsainis siūlomas tik liepos mėnesį, taigi norintys apsimesti, kad maitinasi sveikai, dar gali užsukti jo paragauti.

Baras Seven

Vietoje dižestyvo pasiėmėme paslaptingiausio Lietuvoje alaus – Krafto Double Kaputt (būtų gerai, kad gamintojai susitvarkytų interneto puslapį; ai ir paleiskit firminių taurių, kad barui nereikėtų tuo pačiu reklamuoti ir Raudonų Plytų Alaus Dirbtuvių). Apie šią seriją stilingų alų artimiausiu metu tikriausiai parašysiu kitame tinklaraštyje. Pirmas įspūdis neblogas.

Tokį pat gerą įspūdį paliko ir baras Seven. Ten tiesiog viskas gerai: maistas, aptarnavimas, alaus pasirinkimas. Mano mėgstamiausios vietos Klaipėdoje (apie ją jau netrukus!) neaplenkė ir tikriausiai neaplenks, bet į Seven tikrai dar sugrįšiu.