Jau nebepamenu, kada pirmąkart paragavau tos stebuklingos jūra dvelkiančios geldelės. 2008? 2009? Tik žinau, kad buvo gruodis ir mes su prieteliumi viena ypatinga proga užsukome į Rene (tada jie turėjo tik vieną padalinį Vilniuje) midijų. Bet taip sutapo, kad tai buvo pirmas mėnesio ketvirtadienis, o pirmi mėnesio ketvirtadieniai Rene visada yra austradieniai. Taigi visai netyčia papuolėme į austrių fiestą, na, ir kaip čia neparagavus to gyvio! Aišku, paragavau ir supratau: man austrės patinka. Dar supratau, kad patinka austriškas minerališkas rislingas (tą vakarą vyko ir austriškų vynų degustacija).

Bet mes ne apie vyną čia susirinkom pakalbėti, o apie austres. Puiki tai jūrų gėrybė, gausi vitaminų ir mineralų, tikras dietinis gardėsis. Bet štai nuo tos atradimo akimirkos vis kitur ragaudama austrių niekada nesusimąsčiau, ką valgau. Negaliu įvertinti, kiek skyrėsi į namus pristatytos geldelės iš tada dar veikusios tarnybos Jūros gėrybės ir tos, kurias nugurkiau Tenerifėje. Todėl šį savaitgalį (lapkričio 12–15 d.) vykstantį Austrių festivalį įžvelgiau kaip galimybę palyginti ir paanalizuoti austrių skonines savybes. Žinia, kai pirmąkart paskaičiau apie šitą vandenyno purslais kvepiančią šventę, atsidusau: ai, vis tiek tik Vilniuj ir geriausiu atveju Kaune. Bet viltis miršta paskutinė, ir greitai dalyvaujančių užeigų sąrašu nubėgusios akys užkliuvo už išganingo žodžio Klaipėda. Valio, čia, visai panosėje, bus gardutėlių austrių! Pasidžiaugiau, nusiteikiau ir ketvirtadienio vakarą jau stypsojau vyninėje Achtung Baby išsišiepusi iki ausų. „Mums visų!“, – linksmai pareiškiau.

Beje, toje eklektiškai bohemiškai preciziškoje (nes viskas atrodo apgalvota) vyninėje lankiausi pirmą kartą. Ir gėda man už tai. Vynų pasirinkimas, anot žinovų, išsamus ir platus, mėsytės ir sūriai vitrinoje tiesiog kvietė mane vardu, o ir alaus jie siūlo neblogo. Aptarnavimas maloniai paprastas, foninė muzika atpalaiduojanti – taip ir prasėdėtum visą vakarą, liūliuojamas neskubriai už baro besisukančių merginų. Bet grįžkim prie temos.

austrių festivalis

Achtung Baby, pirmąkart dalyvaujanti šiame festivalyje, atsivežė 4 rūšių austrių (vėliau vakare atkeliavo dar). Siūlė jas, tradiciškai, žalias su įvairiais pagardais (mes ragavom pikantišką mangų ir aštrų pomidorinį čatnį; abu puikūs – mangai subtiliai paaštrinti imbierais, o gaivūs pomidorai greitai vietą užleidžia šildančiam aitrumui) arba termiškai apdorotas. Mes valgėme žalias, kad pajustume visus skonio niuansus. Pirma eilėje rikiavosi kukliausia, švelniausio skonio geldelė. Ji ir nuslydo gerkle beveik nepastebėta, palydėta tik minėtų mangų užtaiso. Padvelkė jūra, bet tik tiek. Toliau – augintojų skaniausia tituluojama gillardeau N2. Mėsinga ir salsva, ji man patiko labiausiai. Tikriausiai ne man vienai, nes kai norėjau pakartoti, paaiškėjo, kad jų nebeliko… Toliau – tia mara N2. Kaip ir žadėjo, minerališka, o jos jūržolių poskonis neįtikėtinai nuostabus. Ir galiausiai – plate, vienintelė tą vakarą siūlyta plokščioji austrė. Ji, galima sakyti, laukinis vaikas. Mėsinga, subtiliai minerališka, su šiokiu tokiu riešutiškumu. Jei reikėtų rikiuoti, ji ir tia mara užimtų antrą vietą šitame miniatiūriniame austrių ringe.

austrių festivalis

Beje, tą vakarą mes prie austrių derinome alų. Kad toli iš vėžių neišklystume, pasirinkome klasiką – oyster stout (austrių stautą?). Kadaise verdant šį alų buvo naudojamos tikros austrės (viena darykla tai daro iki šiol), bet šiais laikais tai veikiau nuoroda – stautas prie austrių – prisimenant senus senus laikus, kai austres kaip užkandą patiekdavo Anglijos užeigose. Aš gurkšnojau būtent tą su tikromis austrėmis Airijoje verdamą Porterhouse Oyster Stout. Žavus alus, maloniai karstelėjęs, primena stimuliuojantį aperityvą.

Šiemetinis Austrių festivalis dar nesibaigė (bet norintys paragauti skirtingų geldelių suskubkite), o aš jau laukiu kitų progų atrasti šį tą naujo. Ačiū, Achtung Baby, kad Klaipėdoje ugdo gastronomijos kultūrą. Kitąsyk atsivežkit dar daugiau austrių!