Ilgokai tylėjau… Per tą laiką spėjau ištekėti ir medų pakopinėti pietų Prancūzijoje. Kadangi pirmą savaitę buvo baisiai tingu stoti prie puodų, į vėžes įsivažiuosiu lengvu maisto įspūdžių įrašu.
Iš tiesų Prancūzija niekada nebuvo mano svajonių šalis. O į ją važiuoti nusprendžiau šiaip sau, mat ėmė ir suviliojo Korsikos sala. Beveik nesidomėjau, ko gali tikėtis maisto mėgėja Provanse ir Korsikoje – tiesiog važiavau aklai, atvira atradimams. Jų buvo daug, ypač saloje – ji tarsi autonomiška respublika, pilna vyno, sūrių, rūkytų mėsų, likerių ir aperityvų.
Pirmasis atradimas apskritai – turgus Nicoje. Kaip ir visi viduržemiški turgūs pilnas prieskonių, alyvuogių (kaip buvo sunku išsirinkti…), vaisių ir, žinoma, kvapiųjų levandų visokio dydžio talpose. Iš tokio turgaus savo noru tikriausiai nebūčiau išėjusi ir, jei būtų leidusi piniginė, išpirkusi viską, kas pasirodė bent kiek įdomu.
Antrasis atradimas – nebrangūs ir be proto skanūs moliuskai. Atsivalgėme jų bent porai mėnesių į priekį. Ir dar kartą įsitikinau, kad skaniausi man – paprasčiausiai savo sultyse ištroškinti. Tiesiog svogūnas, vanduo, petražolės ir.. liežuvį galima praryti :)
Pajūrio miestų restoranai be šviežios žuvies – ne restoranai. Tad skanavome ir jos. Ypač skani – popieriuje kepta žuvis su pomidorų padažu.
Visiems, sumaniusiems atostogas Rivjeroje, siūlau bent porai dienų nuplaukti į Korsiką. Tiesą sakant, antrąkart aš ten praleisčiau visą savaitę – tokia ta sala įvairi ir įdomi. Stačios uolos, pavojingi keliai, kvapą gniaužintys vaizdai ir tobula ramybė. Tokią tą salą prisiminsiu. Labiausiai atmintin įsirėžė kalnų tyloje skimbčiojantys ganomų ožkų varpeliai. Tai buvo kažkas netoli tobulybės…
Korsika visais įmanomais būdais deklaruoja savo unikalumą. Tad vietiniuose restoranuose ir prekyvietėse neradome žemyninio vyno, tik iš salos. Ji vynuogynų nestokoja: tiek kalnų šlaituose, tiek pajūrio lygumose driekiasi vynuogių eilės. Netgi atradau savo mėgiamą vyninę, kurios vynų magėtų paragauti daugiau.
Korsikos mėsos – rūkytos ir tikrai gardžios. Sūriai – iš ožkų pieno, saviti ir taipogi skanūs. Iš vieno restorano parsivežiau ir deserto idėją.
Smagiausia buvo artėjant audrai prisėsti prie pat vandens nedideliame Korsikos miestelyje ir surengti beveik prancūzišką iškylą. Sidras, macaroonsai, mėsytės, bagetė… Mmmm.. :) Buvo taip gaila išvykti iš salos, taip karštai noriu vėl atgal.
O viešnagę Nicoje vainikavo jauki vakarienė su bordo vynu, troškinta jautiena bei aviena. Deja, paskutinės vakarienės nenufotografavome – buvo per daug skanu :)
O dabar viskas – labai pasiilgau suktis virtuvėje, metas virti, kepti, troškinti…
One comment