Yra miestų, kurie tampa aplinkybių ir išankstinių nuomonių aukomis. Tokia man ilgą laiką buvo Varšuva — dukart lankyta, bet taip ir nepažinta, neprisijaukinta. Kodėl? Per Antrąjį pasaulinį karą Varšuva smarkiai nukentėjo, buvo sugriauta ir sudarkyta. Taip ir susiformuoja nuomonė — et, tas miestas niekuo neypatingas, viskas jame atstatyta, nebeliko jokios autentikos ir tuo pačiu priežasties ten lankytis. Tą patvirtina ir statistiniai rodikliai: ilgą laiką naująją sostinę populiarumu lenkė senoji — Krokuva. Pastaraisiais metais šiai tenka trauktis į šalį, nes Varšuva kasmet privilioja vis daugiau turistų, kurie vis dažniau užsibūna ilgiau nei vieną dieną.
Aš taip pat buvau tokios neigiamos nuomonės veikiama, juolab kad Varšuvą vis pamatydavau gruodį, kai šlapia, niūru ir temsta beveik iš karto po pietų. Prireikė trečios kelionės, kurios metu Varšuva nušvito visai kitomis spalvomis, ir dar vieno apsilankymo, kad pajusčiau to miesto istorijos — senosios ir naujosios — žavesį.
Prieš rašydama toliau pastebėsiu: Varšuva gražesnė rudenį, kai turistų srautai atslūgsta, kai medžiai nebeslepia pastatų fasadų. Bet tą patį galima pasakyti apie daugelį miestų. Visi jie patrauklesni, kai niekas neblaško. Kažin kodėl turistas (kalbu apie save) kartais taip nenori būti turistu? Bet tai tema kitam — išsamesniam — rašiniui.
Pažintį su Varšuva galima pradėti dvejopai: nuo centrinės stoties ir prie jos besiglaudžiančios nepageidautos Stalino dovanos, arba nuo senamiesčio prieigų — vadinamojo Karalių kelio, arba Nowy Świat gatvės. Pradėkime nuo pastarosios, nes tai gyva miesto arterija. Ši gatvė jungia karališkuosius rūmus Varšuvos širdyje su elegantišku Łazienski parku, kiek piečiau esančiais Wilanów rūmais, vadinamais Lenkijos Versaliu, kol galiausiai išplatėjusi ir virtusi greitkeliu atveda į Krokuvą, karalių miestą. Nowy Świat simpatiška, kaip priklauso turistinei vietai, sutvarkyta, čia telkiasi daug parduotuvių, restoranų ir, savaime suprantama, turistų. Traukiant į šiaurę, senamiesčio link, ji pamažu platėja, kol virsta Rūmų aikšte. Joje ir Zigmanto Vazos paminklas, ir kito Vyslos kranto vaizdai, ir karališkieji rūmai. Už jų — gynybinių įtvirtinimų apjuostas senamiestis ir miestui plečiantis prie pastarojo prilipęs naujamiestis. Abu verti kelių valandų klajonių.
Miestą gaubiant sutemoms galima traukti minėtosios Stalino pabaisos — Kultūros ir mokslo rūmų — link. Panašūs stūkso ir Rygoje, taigi Varšuva tokiu pastatu nieko nenustebins. Siūlau keliauti jų pusėn todėl, kad čia pat — naujasis Varšuvos centras, čia stiklo ir plieno bokštai, vakarais nušvintantys visais langais. Čia gatvės platesnės ir turistų mažiau, čia vakarais zuja vietos auksinis jaunimas, ieškodamas, kur pasilinksminti, kokiame madingame restorane pavakarieniauti. Tame nedideliame kvartale Varšuva, nusikračiusi ir ATR, ir tarybinės Lenkijos paveldo, panašesnė į Vakarų didmiestį. Sako, kad po Londono, Paryžiaus ir Frankfurto jokiame kitame ES mieste nėra tiek dangoraižių.
Jei tokio šurmulio per daug, jus mielai priims Varšuvos parkai: minėtasis Łazienski, pačiame centre žaliuojantis Saksų sodas, daugybė skverų skverelių. Kiekviename jų — meilės Lenkijos sūnums ir dukterims apraiškos. Šalis didžiuojasi savo vaikais, todėl išvykę iš Varšuvos tvirtai žinosite, kaip atrodė Adomas Mickevičius, Mikalojus Kopernikas ar Marija Sklodovska-Kiuri. Apie Frederiką Šopeną net nekalbu — tai atskiras Varšuvos aukso veršis.
Dar varšuviečiai didžiuojasi savo praeitimi. Ne tik didingąja, bet ir ta, kuri sulaistyta krauju. Mieste neužmirštas 1944 m. sukilimas, kurį mena paminklai bei muziejai. Neužmaskuoti ir kiti nacių okupacijos palikti randai. Antrojo pasaulinio karo metais didžiulę Varšuvos dalį užėmė getas. Keldami miestą iš numirusiųjų gyventojai drįso palikti geto sienos atkarpą, neremontuotą šaudmenų suvarpytą Lenkijos banko pastatą (jis netoli Operos rūmų, Śródmieście rajone), ir vieną tuščią gatvę. Pavadinta Próżna (liet. Tuščioji), ji ne vieną dešimtmetį priminė skaudžią Varšuvos istoriją. Bet laikas ir pinigai padarė savo — iš gatvės, kuri buvo palikta kaip paminklas ten kentėjusiems žmonėms, liko tik vienas namas-vaiduoklis. Šiuo metu jis dėl avarinės būklės uždarytas, uždangstytas, aptvertas ir tikriausiai bus restauruotas kaip ir jo kaimynai. Daugelis apgailestauja dėl tokio sprendimo, bet ar dažnas sutiktų gyventi šalia genocido relikto, kurio laiptinės aprašinėtos maldomis? Norintys išvysti paskutinį Próżna gatvės namą dar gali apeiti jį iš kiemo pusės ir apžiūrėti greit išnyksiantį XX a. vidurio istorijos liudytoją.
Bet Varšuva — ne tik praradimo rauda; tai ir atradimo džiaugsmas. Nesvarbu, bandysite išragauti visus virtinius (pierogi), grįšite į vaikystę Koperniko mokslo centre (dar viena pieninga karvė, kurią varšuviečiai su džiaugsmu kasdien melžia), ar mėginsite suprasti, kodėl prie Prezidentūros kiekvieną mielą dieną vyksta protestai su maldomis — Varšuva nustebins. Lenkijos sostinė, kovoje dėl turistų pasitelkianti visus prieinamus ginklus, man tapo vienu įdomiausių miestų, kur tamsi praeitis pamažu užleidžia vietą šviesiai ateičiai. Todėl ir kviečiu į pasimatymą. Pasimatymą su Varšuva.
[booking_product_helper shortname=”deal finder – warsaw”]