Ramus kaip belgas, sako žmonės. Ar tai reiškia, kad ir pati Belgija tokia — rami, tyki, gal net nuobodi? Be to, ten telkiasi Europos Sąjungos biurokratai, o biurokratija dar niekam niekada nebuvo įdomi. Vieną balandžio pabaigos dieną nuvykau apžiūrėti, kiek gi toji Belgija iš tiesų rami.
Reikalai Briugėje
Tikriausiai ne vieną svečią į Briugę atviliojo žavus, bet kruvinas Martino McDonagho filmas „Reikalai Briugėje“ (In Bruges, 2008). Ekrane išvydus senamiestį vagojančius kanalus, viduramžius siekiančius tiltus ir grėsmingai virš pastatų kylančią rotušės varpinę ir mane pašaukė šitas Belgijos miestas. Jau pirmosios gatvelės, pasitikusios vos išlipus iš traukinio, užbūrė ramybe ir sava Briugės dvasia. Miesto centre, žinoma, šurmuliuoja turistai, bet žengus vos žingsnį į šalį atsiveria kita Briugė — tylesnė, didingesnė. Pavasarį nuo kanalų dar dvelkia žvarba, tačiau saulė meiliai glosto restoranų terasose įsitaisiusius keliautojus (ir vietinius). Suvenyrų, šokolado, alaus parduotuvėlės, vaflių ir bulvyčių kioskai, kanalus skrodžiantys laiveliai, ant grindinio kaukšinčios žirgų kanopos — tai Briugės vaizdai, kvapai ir garsai.
Nedvejodama lipu į vieną turistinių katerių — vos už 8 eurus aštrialiežuvis kapitonas plukdo pagrindiniais kanalais, pasakodamas šį tą apie miestą, jo namus, langus ir net šunis. Nerdama po senaisiais tiltais įkvepiu praeities — suplėkusio mūro — kvapo. Tai neatsiejama vandenyje mirkstančios Briugės dalis. Beje, žvelgiant iš garsiosios varpinės rodosi, kad to vandens mieste beveik nėra — jį užstoja XVI, XVII, XVIII a. pastatai. Palypėjus 366 laiptelius galima pasiklausyti kariliono skambesio, o jei pasiseka, apkurtina čia pat, už stiklo, valandas mušantis varpas.
Briugėje reikėtų likti nakvoti. Viešbučių ir svečių namų čia daug, nemažai jų stovi ant kanalo kranto, todėl iš anksto užsisakius kambarį galima kone kojas vandenyje mirkyti. O vėlyvą vakarą arba naktį išėjus pasivaikščioti atsiveria didieji Briugės stebuklai. Tada dieną turistinių laivelių skrodžiami kanalai nurimsta, jų paviršiuje nusidriekia šimtmečių senumo pastatų veidrodiniai atspindžiai. Ima rodytis, kad ten, vandenyje, namai gyvena kitą, paslaptingą gyvenimą, o ant jų sienų esantys skaičiai — 1608, 1748 — tampa panašūs į užkeikimus. Dažnoje gatvėje girdisi tik žingsnių aidas, tik kai kur tylą perskrodžia juokas arba fotoaparato spragsėjimas. Esu girdėjusi atsiliepimų, esą Briugė naktimis — miręs miestas, bet mane toks kasdienis miesto virsmas (miršta-atgimsta-miršta) labiausiai pakerėjo.
Pabuvus Briugėje bent dieną labai sunku su ja atsisveikinti. Skiriantis iki kito karto guodžia tik užfiksuotos akimirkos — šuo lange, ant kanalo kranto kiaušinius perinti gulbė ir tas per šimtmečius vandenyje įmirkusio mūro kvapas.
Briuselio šurmulys
Nors Europos mastais Briuselis nėra labai didelis miestas, apsigauti nereikia — tai tikrų tikriausia valstybės sostinė, marga ir įvairi. Čia verda vietinių, turistų ir imigrantų katilas, todėl vienareikšmiško atsakymo į klausimą, koks yra Briuselis, nėra. Briuselis bus toks, kieno akimis į jį bus žvelgiama.
Briuselis visų pirma yra senas miestas, kurio širdis pulsuoja Didžiojoje aikštėje. Savaitgalį arba šventinę dieną kelią iki jos tenka skintis alkūnėmis, bet ji tokio grumdymosi tikrai verta. Aikštę supantys pastatai: iki šiol veikianti rotušė, karališkieji rūmai, gildijų namai, — gotikinėmis smailėmis veria dangų, o giedrą dieną spindi auksu. Jei minios turistų trukdo kaip reikiant įvertinti pastatų grožį, į Didžiąją aikštę verta grįžti vakare arba ankstyvą rytą. Tokiu metu aikštė stulbinamai tuščia ir tyli, apie tūkstančius ją perėjusių žmonių liudija tik kampuose besimėtančios šiukšlės.
Iš Didžiosios aikštės kelias veda iki garsiosios Besišlapinančio berniuko skulptūros. Apie ją primena visos suvenyrų krautuvės, vaflinės, alaus parduotuvės. Berniukas su vafliu, berniukas su bulvytėmis, berniukas-alaus atidarytuvas, berniukas berniukas berniukas. Susidūrus su juo akis į akį (man tai įvyko netikėtai) belieka gūžtelėti pečiais, palinkčioti… ir traukti toliau. Beje, berniukas Briuselyje turi ir draugę — Fidelitė skersgatvyje Besišlapinančią mergaitę.
Kur kas didesnį įspūdį daro šiaurinėje Briuselio dalyje stūksantis Atomiumas — milžiniška geležies kristalinė gardelė. 1958 m. pasaulinei parodai pastatytas futuristinis objektas, kaip ir daugelis kitų laikinai stovėti turėjusių statinių, iki šiol traukia lankytojus. Viduje įtaisytas liftas per kelias sekundes pakelia į beveik 100 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Iš jos atsiveria greta esančios Mini Europos, Briuselio centro ir tolumoje besidriekiančių Belgijos laukų vaizdas. Taip pat greitai nusileidus į pirmąjį aukštą galima apžiūrėti 1958 m. pasaulinei parodai skirtą ekspoziciją. Laiptai ir eskalatoriai užkels į kitus gardelės burbulus, kuriuose ekspozicija nukelia į šeštąjį XX a. dešimtmetį — lankytojus pasitinka futurizmas, plastikas, ryškios spalvos ir „The Beatles“.
Į dar tolimesnę praeitį nuskraidina apsilankymas Karališkuosiuose Belgijos dailės muziejuose, kur eksponuojami senųjų meistrų, šiuolaikinio meno kūrėjų, XIX ir XX a. sandūros dailininkų darbai. Atskiras 4 aukštų muziejus skirtas didžiajai belgų meno popžvaigždei — Renė Magritui. Jo darbai ir gyvenimas — pelninga eksporto prekė.
Nuo muziejaus prieigų atsiveria Briuselio senamiesčio vaizdas. Jautiesi nuo viso to šurmulio atitrūkęs, nutolęs, puikių meno darbų pakylėtas. Panašus jausmas apima į miestą žvelgiant ir nuo Šv. Mykolo ir Gudulos katedros prieangio. Gotikinio stiliaus bažnyčia puikuojasi spalvingais vitražais ir ne mažiau įspūdingu fasadu.
Pasisotinus daile ir religija kojos pačios neša į ramesnį kvartalą aplink Šv. Kotrynos bažnyčią. Ten netrūksta gerų restoranų, užkandinių, barų. Ramesniame Briuselio kampelyje teka tykesnis belgiškas gyvenimas, kviečiantis šeštadienio vakarą neskubant išlenkti bokalą gero alaus.
Alaus kanalai
Nuvykus į Belgiją tikra nuodėmė neparagauti belgiško alaus, kurio įvairovė pirmąkart gali ir galvą susukti. Daugybė stilių, pradedant savaiminės fermentacijos lambiku ir baigiant tik vienuolynuose verdamu alumi, gimė būtent Belgijoje ir yra šios šalies pasididžiavimas. Belgai įsitikinę, kad kiekvienas alus unikalus, todėl kiekvienam skirta sava taurė.
Belgiškas alus vertas artimesnės pažinties. Todėl prisėdu viename bare, perverčiu knygos storumo alaus sąrašą (kaip romanas!), aklai bedu į lapą ir laukiu, kur toks alaus kelias nuves.
Kalbant apie alaus kelius, vienas ypatingas vingiuoja Briuselyje nuo Didžiosios aikštės iki Fidelitė skersgatvio. Pastarajame per viešnagę bent kartą atsiduria beveik kiekvienas turistas. Dalį jų gražia vorele praveda ekskursijų vadovai, dalis patenka atsitiktinai, eidami su minia. Dar kiti ateina tyčia, nes apie tą vietą skaitė ir girdėjo. Tai „Delirium land“, alaus ir linksmybių meka. Savaitgalio vakarą lankytojams tenka būriuotis lauke, nes viduje vietos tiesiog nebelieka. Kadaise buvęs vienas baras „Delirium cafe“, galėjęs pasigirti didžiausiu alaus pasirinkimu pasaulyje, laikui bėgant virto barų barelių irštva, kur renkasi ne tik alaus, bet ir tekilos, romo, kokteilių mėgėjai. Norintys ramiai pasėdėti ir pasimėgauti raginami eiti kitur arba grįžti dienos metu, nes vakarais tai tiesiog sausakimša pasilinksminimų vieta, iš kurios ne vienas išvedamas vos pastovintis.
Sava Belgija
Po belgiško alaus ragautuvių išvykstant iš šalies skauda galvą ir širdį — sunku skirtis su ta svaiginančios įvairovės šalimi, kur nuotaika tarytum švytuoklė svyruoja nuo visiškos ramybės iki pašėlusio šurmulio. Laukiant skrydžio apėmė suvokimas: Belgija yra tokia, kokios nori, kiekvienam sava. Jei yra ūpo, galima dieną naktį linksmintis Briuselyje, užpakaliais trinantis su kitais turistais. Jei kyla noras pajusti viduramžišką atmosferą, Briugė laukia išskėstomis rankomis. O užsigeidus pažinti dar kitokią Belgiją laukia mažesni miesteliai bei kaimai — visi tvarkingi, romantiški, tobulai įkūnijantys ramų belgišką gyvenimą.
[booking_product_helper shortname=”deal finder – belgium”]