Kanpai, azijietiškos virtuvės užkandinė, Klaipėdoje atsidarė visai neseniai, vos prieš kelias savaites. Ir iš karto sužadino mano smalsumą. Mieste jau yra kelios vietos, siūlančios Rytų Azijos kraštų valgių, bet nė viena man neįtiko, nė viena nenustebino. Padoresnius sušius kadaise siūlė Himitsu, bet pradėjo ten žiurkės lakstyt, ir restoranas užsidarė.
Kanpai yra labai patogioje vietoje, sakyčiau, mažajame Klaipėdos Bermudų trikampyje, kur savaitgalio vakarais vinguriuoja ne vieno klaipėdiečio ar miesto svečio keliai. Užkandinė savaitgalio naktimis dirba ilgiau, tikriausiai užsimojusi pamaitinti išalkusius vakarotojus.
Vieną labai vėjuotą (nors, kita vertus, kada Klaipėdoje būna ne vėjuota?) šeštadienio vakarą su prieteliumi atsargiai įžengėme į nedidelę užkandinę dideliais vitrininiais langais. Vietų Kanpai nedaug, bet tai gerai – kam turėti daug vietos ir staliukų, jei po to nebus kam prie jų sėdėti? O štai valgiaraštis toks ilgas, kad susisuka galva. Suprantama, daugelis ingredientų kartojasi, o patiekalai, ypač ruošiami wok keptuvėje, yra paprasti, bet mane ilgi sąrašai valgiaraščiuose išsekina. Kodėl? Todėl, kad aš noriu visko paragauti, o tokiose vietose taip neišeina. Man įdomu, kaip jie ruošia antieną, tuną, makaronų patiekalus, sušius, žodžiu, viską viską… Kadangi kankintis nesu pratusi, tą vakarą apsiribojau dim sum virtiniais ir miso sriuba su grikių makaronais. Prietelius pasirinko sušių rinkinį ir aštrią korėjietišką sriubą, suprask, tikriausiai kimchi jjigae.
Nuo jos ir pradėkim, nes tai buvo prasčiausias patiekalas tą vakarą. Keista taip rašyti, nes sriuba buvo skani ir teisingai aštri, šildanti. BET. Šoninė sriuboje atrodė taip sau. Ir jau niekas manęs neįtikins, kad toje sriuboje iš tiesų buvo kimči. Taip, pekininio kopūsto gabaliukai plaukiojo, taip, sriuba buvo atitinkamai raudonos spalvos, bet į ją niekas nedėjo kimči, nes net šviežias kimči būna traškesnis ir kitokio skonio. Žodžiu, reikėtų pataisyti – arba receptą, arba įrašą valgiaraštyje, neva sriuboje yra kimči.
Užtat kiti patiekalai mus ir mūsų skrandžius nuteikė kur kas geriau. Miso sriuba su grikių makaronais (soba) buvo lengva, gaivi, šitakės buvo šviežios ir skanios, o grikių makaronai tvirti, nepervirti.
Garuose virti dim sum su krevečių įdaru lygiai taip pat skanūs, įdare labai derėjo imbieras. O ir tešla lengva, gerai paruošta. Nežinia, perkama ar vietoje daroma – kad ir kaip bebūtų, ji kokybiška. Tik laiškinius svogūnus galiausiai sunkoka sukramtyti, bet čia veikiau priekaištas mano seniems dantims.
Galiausiai paragavome ir Kanpai sušių – prietelius išsirinko gunkan rinkinį su lašiša, tunu, unguriu, ikrais ir krabų lazdelėmis. Galiu pasakyti tik tiek – ryžiai paruošti ir išvirti labai gerai, jie nei per sausi, nei per prėski, nei per rūgštūs, tiesiog patys tie. Prie uždarų prikibti irgi negaliu. Ačiū Dievui, priešingai nei vienoje visų kažkodėl labai giriamoje Klaipėdos sušinėje, čia niekas neplaukia majoneze.
Galiu pasakyti: į Kanpai dar eisiu ir tikiuosi, kad vieta išlaikys gana aukštą (turint omenyje, kad tai greito maitinimo įstaiga!) patiekalų lygį. Tiesa, dar reikia paragauti kitų sriubų, užkandžių ir, be abejonės, wok keptuvėje ruošiamų patiekalų ir tik tada priimti galutinį nuosprendį.
O baigsiu tokiu atsidūsėjimu nežinia kam, nes nežinau, iš kur atėjo mada sušius skrudinti aliejuje… Norėčiau, kad ta mada dingtų iš kur atėjusi, nes tai didžiausias pasityčiojimas iš sušių nuo tada, kai į juos pradėjo tepti Philadelphia sūrį. Tikriausiai kaltinti reikia amerikiečius, kurie ir sviestą gruzdintą valgo, o po to stebisi, iš kur šalyje antsvorio epidemija…