Berlin, Du bist so wunderbar*, — skelbia skardinė alaus, įsigyta tą pačią dieną, kai mano el. pašte nugulė lėktuvo bilietai į Vokietijos sostinę. Ir nemeluoja. Vos per porą dienų spėju įsitikinti, kad tai tikrai nuostabus miestas — savitas, nevaržomas ir visai nevokiškas. Berlyne pinasi laisvės dvasia ir skaudi praeitis, ten istorinių paminklų rimtyje aidi juokas ir dainos.
Praeities šešėlis
Dažnas miestas turi savų randų — juk istorijos verpetai negailestingi, — bet ne visi savo randus nešioja taip atvirai kaip Berlynas. Gal tik Varšuvoje man teko pajusti tą kone apčiuopiamą praeities artumą, tą keistą graudulį keliančią melancholiją. Berlyno randai dar švieži — XX a. miesto tikrai nepagailėjo. Ir atrodo, kad jis tų skaudulių nesidrovi, kaip tik viešina, tarytum norėdamas pasauliui pasakyti: nekartokite mano klaidų. Todėl Berlyne kur bepasisuksi — kruvinos praeities ženklai. Tai šen, tai ten pabirę kelis dešimtmečius miestą it smauglys dusinusios Berlyno sienos likučiai — dauguma pliki ir nykūs, tik kiek tolėliau nuo miesto centro, palei Šprė upę, besidriekianti Rytų pusės galerija prikelta šviesesniam gyvenimui.
Ten ilgą sienos atkarpą dengia spalvingi grafičiai; galima prisižiūrėti visko — nuo Fudžio kalno iki Trabanto, bet daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukia garsusis Bučinys. Visi nori įsiamžinti prie šios aistringos (ne)meilės apraiškos, todėl pageidaujantiems tuščio, švaraus kadro gali tekti palūkėti (arba pasikliauti geranoriškų keliautojų, sutinkančių pozuoti kūrinio šone, malone). Bene daugiausia išgyvenimų kelia Mitės rajone palei Bernauerio gatvę besidriekiantis Berlyno sienos memorialas. Tvarkingas, šiuolaikiškai įrengtas parkas pristato sienos istoriją ir statinio aukas: išskirtas šeimas, suardytus likimus ir visus, žuvusius bandant pasiekti laisvesnį pasaulį. Likimo ironija: paskutinė auka bandydama patekti į Vakarų Berlyną žuvo likus vos keliems mėnesiams iki sienos griūties.
Nestinga Berlyne ir kitą tamsų istorijos puslapį — nacistinės Vokietijos laikotarpį — menančių vietų. Bene ryškiausios — esesininkų ir Gestapo veiklą dokumentuojantis muziejus Teroro topografija ir visai netoli Brandenburgo vartų esantis Paminklas nužudytiems Europos žydams. Pastarasis primena milžinišką slėpiningą antkapyną. Pakraščiuose jis seklus, bet kuo toliau žengi, tuo aukščiau virš galvos kyla betono stelos, kol galiausiai visiškai panyri į prieblandą. Paminklo geometrija sukuria labirinto įspūdį ir nori nenori kyla noras eiti slėpynių… kol vėl išnyri kitapus — surimtėjęs, nurimęs, susimąstęs.
Berlyno grožis
Berlyno tikrai nepavadinsi pasakiškai gražiu miestu — po Antrojo pasaulinio karo iš jo liko tik griuvėsiai, o Šaltojo karo metų architektūra nėra nei puošni, nei sukrečianti. Tiems, kurių nejaudina šių laikų stiklo bokštai, susitelkę aplink Potsdamo aikštę, geriausia sukti Muziejų salos link. Tai nedidelis kvartalas pačioje Berlyno širdyje, kur dar galima pasigėrėti išlikusia senąja architektūra, menančia imperinės Vokietijos didybę: milžiniškais kupolais, kolonomis ir frontonais.
Architektūros paradas tęsiasi Muziejų saloje esančius Berlyno karališkuosius rūmus ir Brandenburgo vartus jungiančiame bulvare Unter den Linden (liet. Po liepomis). Jame rikiuojasi operos teatrai, universiteto rūmai, prabangūs viešbučiai ir tarptautinių įmonių filialai. Bulvaru, bent sykį paminėtu visuose kada nors išleistuose vokiečių kalbos vadovėliuose, tįsta voros turistų — vieni žioplinėja, kiti pyktelėję bando prasiskinti kelią į viešbutį, treti beveik nesidairydami traukia Brandenburgo vartų link. Šis įspūdingas XVIII a. siekiantis paminklas saulei leidžiantis sulaukia daug lankytojų, trokštančių kuo įspūdingiau įamžinti keturių žirgų traukiamą deivės Viktorijos karietą viršuje. Į šiaurę nuo Brandenburgo vartų stūkso Reichstagas — XIX a. pab. iškilę parlamento rūmai. Lankytojai į juos įleidžiami nemokamai, tik patartina iš anksto rezervuoti apsilankymo laiką. Bet kad ir kur bežengtum, iš tolo moja dar vienas miesto simbolis — 368 m aukščio TV bokštas netoli Aleksandro aikštės.
Į jį pakilus visas Berlynas atsiveria kaip ant delno — su tais keliais senamiesčio kupolais, apšnerkštomis gatvėmis, per miestą vingiuojančia Šprė upės juosta ir grafičiais apipaišytais pastatais. Tai kur tas grožis, jei gatvės šiukšlinos, o namai niūrūs? Man Berlynas pasirodė gražus savo žmonėmis — laisvais, atsipalaidavusiais, gal net truputį atsainiais. Tai miesto dvasia graži — bohemiška, šiek tiek nedora ir nuodėminga.
Dėl visko kaltas kebabas
Kultūrinė Berlyno įvairovė kuria labai įdomų kulinarinį peizažą, atveria galimybes eksperimentuoti, sulieti skirtingus skonius ir tradicijas. Bene berlyniškiausias maisto potyris mane ištinka vėlyvą pirmadienio vakarą. Porą valandų praleidus viename bare sukyla žvėriškas apetitas ir šauna išganinga mintis: kebabai! Kelios metro stotelės, ir išnyru judrioje Meringdamo gatvėje. Ilgai dairytis netenka — jau iš tolo šviečia kioskas, o prie jo vinguriuoja eilutė. Po kelių minučių mano rankoje atsiduria šiltas kebabas su šviežiomis ir keptomis daržovėmis, sūriu ir kalendromis. Stovėdama gatvėje kramtau jį, užgerdama čia pat nusipirktu alumi, ir stebiu prie kiosko lūkuriuojantį būrelį draugų. Netrukus vienas jų atneša butelį putojančio vyno, pokšteli kamštis, pasipila juokas ir linksmi šūksniai. Be smagiai nusiteikusios draugijos, eilėje stoviniuoja kostiumuotas biuro tarnautojas, pora turistų, ką tik iš sporto klubo išėjęs vyriškis. Visus juos vienija noras suvalgyti kebabą — imigrantų atsivežtą patiekalą, jau radusį vietą vokiškoje virtuvėje. Bestebint kioske mikliai besidarbuojančius vyrukus ir žmones, kantriai laukiančius to kebabo, taip gera širdy pasidaro… O gal tiesiog labai alkana buvau?..
Žinoma, Berlynas — tai ne tik kulinarinė kelionė aplink pasaulį. Savų tradicijų mieste niekas nepamiršta, todėl kiekvienam rajone galima rasti po kioską, siūlantį dešrelių su kariu (currywurst). Tai pokario metais išrastas patiekalas, atsiradęs prispyrus nepritekliams. Pasakojama, kad viena moteriškė iš Berlyne įsikūrusių britų kareivių gavo kečupo ir kario. Šiuos du ingredientus suderino su vokiškomis dešrelėmis, ir gimė sotus, pigus ir skanus patiekalas, kurį ypač vertino miestą atsatatinėję darbininkai. Kalbat apie dešreles, svečiuojantis Vokietijoje būtina ir jų paragauti — šviežių, sultingų, patiektų su neįtikėtinai skaniomis garstyčiomis.
Žalias Berlynas ir pėdos lange
Pavasaris Berlyne svaigina. Giedros šiltos dienos, kvapniais žiedais apsipylusios vyšnios, linksmai nusiteikusių žmonių apsėstos Šprė krantinės. Štai sekmadienio apypietę žingsniuoju kažkuria Kroicbergo rajono gatve. Kadangi išeiginė, vietiniai neskuba keltis, diena įsivažiuoja vangiai, tik turistai jau šen bei ten šmirinėja. Staiga mano žvilgsnis užkliūva už pirmame aukšte visiškai atlapoto lango ir… pro jį kyšančių pėdų. Tai pavasario galia, verčianti žmones išsinerti iš drabužių, kad tas šiltas oras išglamonėtų kiekvieną odos centimetrą. Todėl žaliosios Berlyno zonos, išsibarsčiusios po visą miestą, pilnos šiluma ir saule besimėgaujančių žmonių. Šeimos, šunys, narkotikų prekeiviai — visi tik ir traukia į parkus. Visi jie vešlūs, brandūs, kai kurie — beveik netvarkomi, bet vis tiek pilni gyvybės.
Bevaikštinėdama Mitėje užsuku į nedidelį romantišką parkelį netoli Rozentalerio aikštės ir patenku į žiedlapių liūtį. Diena vėjuota, ir vyšnių žiedai kaskadomis krenta žemyn, takelių pakraščiuose susitelkdami į rausvaspalvius upelius. Ne aš viena puolu krykštauti kaip vaikas — vietiniai taip pat žaidžia, juokiasi, filmuoja, fiksuodami tą trumpą, laikiną grožį. Nuo žmonių pavyksta pabėgti tik nuvykus į Tirgarteną — ilgai klaidžioju takeliais nesutikdama nė vieno žmogaus ir turbūt nieko keisto. Parkas toks didelis, kad viso taip lengvai neišvaikščiosi. Jame telpa ir zoologijos sodas, ir Vokietijos prezidento rezidencija — Belevju rūmai. Elegantiškas neoklasikinio stiliaus pastatas — pirmasis toks Vokietijoje — dunkso vaizdingoje vietoje, ant Šprė upės kranto, apsuptas šimtamečių medžių. Priešais žaliuojanti veja taip ir kviečia prisėsti ir įvertinti statinio grožį ir simetriją.
Bevaikštinėjant Tirgartene akį neišvengiamai patraukia ir įspūdinga Pergalės kolona, kurios viršuje auksu blyksi deivė Viktorija. Parko dydį galima įvertinti pakilus į apžvalgos aikštelę, įrengtą kolonos vainike.
Šiltą aksominį pavasario vakarą Berlynas skendi sutemose. Šeštadienis, todėl niekas neskuba, po žibintais būriuojasi linksmai nusiteikę studentai. Keliaudami į barą po atviru dangumi — vokiškai jie vadinami Biergarten (liet. Alaus sodas) — prasilenkiame su vienu dviratininku, antru, trečiu… visi jie vairuoja viena ranka, nes kitoje — atkimštas butelis alaus. Vėl padvelkia tąja užburiančia Berlyno laisve. Kvėpdama žydinčių medžių aromatą palinkiu: Berlyne, būk visada toks laisvas!
*Berlyne, tu toks nuostabus.
[booking_product_helper shortname=”deal finder – berlin”]