Susipažinkime su sušiais! Štai Jums trumpas ir iliustratyvus sušių gidas – kokie dažniausiai pasitaiko, kaip ir su kuo jie gaminami ir kaip, galų gale, atrodo! Perkandę sušių abėcėlę galėsite lengvai laviruoti margame šio japoniško patiekalo pasaulyje ir stebinti draugus ir artimuosius kaskart vis kitokiais sušiais. Čia, beje, rasite tik klasikinius japoniškus sušius – Kalifornijos rolsai jau amerikietiška egzotika.
Mokytis pradėkime nuo paprasčiausio varianto – nuo sušių, kurių net nereikia formuoti nei rankomis, nei bambukiniu kilimėliu. Tai C – chirashizushi (na, mūsiškai būtų Č – čiraši), arba palaidi sušiai. Tai viso labo baltų ryžių paklotas, apkrautas įvairiais priedais: žalia žuvimi, ikrais, japoniško omleto juostelėmis, smulkintais jūrų dumbliais ir pan. Patį paprasčiausią palaidų sušių receptą jau esu skelbusi. Tebūnie jis atspirties taškas, o tai, ką dėsite ant viršaus, priklauso tik nuo jūsų. Lašiša? Tinka! Tunas? Tinka! Krabų mėsa? Tinka! Agurkai? Krevetės? Irgi tinka! Tai puikus ir lengvas patiekalas, kurį japonai valgo labai dažnai.
Toliau – truputuką sudėtingiau. Sušiai, kuriuos reikia formuoti rankomis ir, negana to, dar apsukti jūrų dumblių juostelėmis. G – tai gunkan. Gunkanai išsiskiria tuo, kad ryžių pagrindas suformuojamas rankomis, po to apsukamas už jį aukštesne jūrų dumblių juostele. Gautas įdubimas pripildomas pageidaujamais ingredientais: ikrais, kapota žalia arba kepta žuvimi. Tai dailūs sušiai, kuriuos bent jau man labai patinka gaminti. Pakaks kelis kartus pamėginti, ir tikrai pavyks! Išmėginkit!
Trečia sušių elementoriaus raidė – M. Makizushi, arba mums visiems iki skausmo pažįstami sušių ritinėliai. Būtent jiems reikia pasikloti bambukinį kilimėlį. Gaminant maki jūrų dumblių lakštas patiesiamas šiurkščiąja puse į viršų. Ant jo paskirstoma gera sauja paruoštų ryžių, paliekant kelių centimetrų pločio juostelę neuždengtą. Tuomet ant ryžių išdėliojami priedai: žuvis, daržovės, omletas. Visa tai belieka tvirtai, bet švelniai, susukti ir supjaustyti sudrėkintu peiliu.
Pereikime prie klasikos. To, ką dažnas japonas įsivaizduoja, girdėdamas kalbas apie sušius – nigirizushi, N. Tai rankomis suformuotas ryžių pagrindas, ant kurio uždedamas žalios, keptos arba marinuotos žuvies, omleto, krabų mėsos arba moliusko gabalėlis. Kartais jis apvyniojamas siaura jūrų dumblių juostele, bet atminkite: ji vyniojama tik ant pigesnių ir paprastesnių sušių (pvz., su omletu arba krabų mėsa). Ant riebaus tuno gabalėlio arba ungurio niekas jūrų dumblio nevynioja!
Ir galiausiai raidė T – temakizushi. Tai patys linksmiausi ir namudiškiausi sušiai. Tai sušiai, tiesiog kviečiantys surengti vakarėlį. Tai – rankomis sukti sušiai! Nereikia net bambukinio kilimėlio! Tiesiog perplėškite arba perkirpkite dumblių lapus per pusę. Pusę tokios plačios juostos uždenkite ryžiais, ant jų uždėkite pageidaujamą įdarą, susukite tūtą – ir viskas! Skaniausi jie dar švieži, todėl siūlau viską susiruošti ir gaminti besivaišinant. Tikslų rankomis suktų sušių receptą rasite mano knygoje Rytų Azijos virtuvė.
Štai ir pramokome sušių kalbos. Tai tikrai ne visos rūšys, bet šios yra dažniausiai pasitaikančios. Ir kiekviena jų turi daugybę porūšių priklausomai nuo to, su kuo pagaminti. Jei sušių elementorių jau perkandote, palūkėkite kitos savaitės – papasakosiu, ką daryti, kad namie išeitų patys skaniausi, patys geriausi sušiai, o jus visi laikytų sušių meistru!