Penktadienio vakaras. Baigiu dienos ir savaitės darbus, lengviau atsikvepiu ir jau kurpiu planus: baigs prietelius dirbti, eisim pasivaikščioti, šuns paganyti, juk oras geras. Bet tyliu, nieko nesakau apie tuos planus. Tik paklausiu: kiek dar dirbsi? 15 min., – atsako jis, neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano. Labai gerai! Apsitvarkau, sėdžiu, laukiu. Praeina 15 min., pusvalandis, valanda… Prietelius nekyla nuo stalo. Ir tada aš įsižeidžiu. Veide atsiranda rūsti išraiška, rankos tvirtai susineria ant krūtinės, gal net lūpą apatinę patempiu… Pasipila priekaištai, abiem nuotaika sugenda – savaitgalis prasidėjo tiesiog nuostabiai! Ir kodėl? Todėl, kad aš prisikūriau lūkesčių ir kaltę dėl savo nusivylimo suverčiau niekuo dėtam prieteliui. Tada dar nežinojau, kad atsakomybė dėl prisikurtų lūkesčių yra mano vienos ir aš turiu ją nuoširdžiai prisiimti.
O aš tikėjausi…
Ar pažįstama jums tokia situacija? Ar tekę apsižodžiuoti, apipilti priekaištais ir morališkai gėdinti kitą žmogų tik todėl, kad prikūrėt, pribūrėt lūkesčių, apie kuriuos tas kitas žmogus net nenutuokė? Omenyje turiu ne pažadus, ne susitarimus, kurių kita šalis ima ir neištęsi (nors ir tokiu atveju nereikėtų savo nusivylimo krauti kitam žmogui), o paprasčiausius nutylėtus lūkesčius. Na, žinot, tą slegiantį o aš tikėjausi… Pasiimam mes tą savo tikėjimąsi ir kaip akmenį užritinam ant kito žmogaus – nepasitarę, neperspėję. Taip lengviau nei pripažinti: aš pats kaltas, aš svajojau, būriau, kūriau, bet balsu to neištariau.
Labai daug sykių teko man lipti ant šito lūkesčių grėblio, kol pradėjau suvokti, kad tai mano požiūris ydingas, kad nederėtų man sėdėti ir viltis, jog kažkas ims ir nutiks. Kodėl tas žmogus turi man atrašyti per dvi valandas? Kodėl jis apskritai turi man atrašyti? Kodėl mano prietelius turi viską mesti ir tenkinti mano užgaidas? Kodėl tas klientas privalo pateikti man antrą užsakymą? Neturi ir neprivalo, tik mano ego diktuoja, kad visi turi elgtis taip, kaip aš įsivaizduoju.
Nusivylimo našta
Kai tie nebylūs lūkesčiai staiga iškyla į paviršių, kai dvi pusės ima ir pagaliau prašneka apie savo planus ar norus, neišvengiamai susiduriama su Nusivylimu. Aš maniau, kad mes šį savaitgalį kur nors išvažiuosim… Šitą frazę palydi atodūsis ir dar liūdnų akių žvilgsnis – įspūdžiui sustiprinti. Čia švelnesnis pavyzdys, bet kai susiduriama su rimtesniais sprendimais, pasipila ir ašaros, ir balsas pakyla. Kaip tu drįsai savarankiškai svajoti, kurti planus?
Toji nusivylimo našta labai sunki ir ją labai patogu užkrauti kitam. Gerai, jei žmogus storesne oda – nusipurtys ir keliaus savais reikalais. O jautresnį, lengviau paveikiamą žmogų nusivylimo našta gali priversti keisti planus. Tai būdas manipuliuoti kitais. Aha, nedarysi taip, kaip aš tikėjausi? Na, še tau ant sąžinės, ant sąžinės. Ir taip tris savaites, kol atsiras kita priežastis nusivilti.
Atsakomybė už lūkesčius
Jau mano vaikas tai tikrai nenueis šunkeliais, – galvoja mama Zita, stebėdama, kaip kaimynės dukra meta mokslus prestižiniame universitete ir išlekia į Tailandą laimės ieškoti. Zita turi planą: jos sūnus pavyzdingai baigs mokyklą, įstos į gerą universitetą, baigs bakalauro ir magistro studijas, įsidarbins toje įmonėje, kuri daugiausiai kartų bus išrinkta geidžiamiausiu darbdaviu, susiras gerą klusnią žmoną, susilauks vaikučių pabiručių ir senatvėje vežios ją pas gydytojus. Sūnus kurį laiką, nujausdamas motinos lūkesčius, keliauja per gyvenimą pagal planą. Bet pamažu pradeda svajoti, kurti savus planus. Vieną dieną metęs darbą didelėje įmonėje nusiperka ūkelį ir pradeda sūrių verslą. Visą laimę ir ramybę griauna mama Zita, kurios lūkesčiai – o, varge – neišsipildė! Ji kiekviena proga graužia ir ėda savo sūnų, nes taip lengviau, nei prisiimti atsakomybę už savo lūkesčius ir pripažinti: sūnus gyvena taip, kaip nori pats.
Norint, kad neliktų nusivylusių, reikia išmokti prisiimti atsakomybę už savo lūkesčius.
Ar tai reiškia, kad reikia nustoti viltis ir puoselėti lūkesčius? Ne, bet reikėtų arba viską išsakyti kitam žmogui (Svajoju drauge lankyti keramikos pamokas), arba tiesiog prisiimti atsakomybę ir nekrauti nusivylimo naštos kitam. Taip leisim ir kitiems savo gyvenimą gyventi, ir priversim save rimčiau žvelgti į kitus.
Rašau tai ne norėdama moralizuoti. Tik noriu paraginti pažvelgti į save ir kritiškiau vertinti savo lūkesčius kitų atžvilgiu. Tiesą sakant, nuo tada, kai supratau, jog problema slypi manyje, ir pradėjau dažniau prisiimti atsakomybę už savo norus ir lūkesčius, gyventi tapo lengviau. Dabar mano kasdienybėje mažiau priekaištų, mažiau nusivylimo, mažiau manipuliavimo kitais. Vis rečiau vartau akis, dūsaudama prieteliui, kad, va, taip ir nenuveikėm nieko doro, nes tu čia sėdėjai prie to savo kompiuterio, o aš gi tokių planų buvau prikūrusi! Arba tuos planus kuriame drauge, arba aš viena juos ir įgyvendinu. O jei neišeina – nepykstu ir nekraunu savo lūkesčių naštos prieteliui ant pečių.
Taigi, kalbėkimės, dalykimės planais, nesmerkim kitų, kai jie susikuria savo planus, į kuriuos mūsų didenybės neįeina, neužkraukim kitiems nusivylimo naštos ir prisiimkim atsakomybę už savo lūkesčius. Gerbkime save ir kitus gyvendami be nereikalingos lūkesčių ir nusivylimų naštos. Tai kelias į lengvesnį gyvenimą.