Uoksas

Uoksas – kulinariniai atradimai Kaune

Kaunas. Gražus miestas. Ilgą laiką mano nuomonę apie jį temdė vilniečių (tikrų ir apsimestinių) paburbėjimai, esą ten nieko gero, ir pačios įsitikinimas, kad ten baisu ir nesaugu. Naktį vaikščioti Kaune man iki šiol nelabai smagu, bet keli apsilankymai tame mieste pagimdė švelnią meilę. Viskas ten gerai ir kaskart apsilankius atrodo vis geriau. Yra ten ir svolačių, ir nuostabiai paslaugių žmonių. Ir keistų viskas viename užeigų, ir madingų barų, ir gerų restoranų. Kai šįkart važiuojant į Kauną teko rinktis, kur valgyti, plėšiausi tarp kelių vietų. Laimėjo Uoksas – pasak jų pačių, kūrybinė virtuvė su nuolat besikeičiančiu valgiaraščiu. Seniai norėjau tą restoraną aplankyti… ir ne veltui. Užbėgdama sau už akių pasakysiu, kad tai buvo viena geriausių ir maloniausių vakarienių mano gyvenime.

Ankstyvą šeštadienio vakarą restoranas pustuštis, bet beveik visi staliukai rezervuoti. Prisėdam ir nužvelgiam interjerą – dideli vitrininiai langai vos išsklaido salėje tvyrančią prieblandą, tačiau niūru nėra. Priešingai, blausus apšvietimas suteikia intymumo, padeda sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta ant stalo. Samanų siena gale, kankorėžiai ant stalo – maloni užuomina į mišką ir miškišką restorano pavadinimą.

Valgiaraštis Uokse trumpas ir, kaip minėjau, sezoniškai atnaujinamas. Kai lankėmės, restoranas tebesiūlė vasaros pabaigos gėrybes: miško uogas, slyvas, šviežias bulves. Iš kelių užkandžių, vienos sriubos, keturių karštųjų patiekalų ir dviejų desertų rinktis ir lengva, ir sunku. Lengva, nes pasirinkimas toks, koks yra, nereikia blaškytis ir dvejoti. Sunku, nes visko norisi paragauti. Tiesa, vienas surūgęs paauglys, sėdėjęs prie gretimo staliuko, greitai pervertė valgiaraštį, purkštelėjo ir pareiškė, kad brangu ir nėra ką valgyti. Kiekvienam savo.

Uoksas
Šefo komplimentas

Mes išsirenkam greitai, o kol laukiam patiekalų, gauname šefo komplimentą – ožkos sūrio rutuliukus su uogų želė ir fermentuotomis uogomis (vyšniomis? spanguolėmis? taip ir nepaklausėme). Sūris gaivus ir sūrokas, uogų tekstūros gaiviai rūgščios, o garstyčių daigeliai maloniai aštrūs. Derinys geras, nors ta lentelė, ant kurios užkandis buvo patiektas, jau kiek nuvalkiota ir įkyrėjusi.

Uoksas
Duonelės

Kartu su sūriu atkeliauja ir stirta duonelių. Jos pačios neypatingos, bet suintriguoja kartu patiekiamas užtepas. Iš pradžių nurašytas kaip sviestas, paragautas jis nustebina – čia gi visai ne sviestas! Rupokas, šiurkštokas, sūrokas. Nejau tai taukai? Nutariam, kad tai tiesa, juolab kad vakarui einant jis ir smego kaip taukai.

Uoksas
Rūkytas amūras

Toliau ragaujam rūkytą amūrą su pamarinuotais agurkais, sezamų sėklomis ir putpelių kiaušiniais. Žuvis išrūkyta subtiliai, švelniai. Sezamų sėklos ir marinatas agurkams suteikia rytietiškos dvasios. Kartu viskas puikiai dera. Tai gaivus ir lengvas užkandis, pavergiantis nuosaikumu.

Uoksas
Eršketo karpačas

Į porą amūrui stoja eršketo karpačas, pagardintas fermentuotomis uogomis, keptomis kriaušėmis ir petražolių aliejumi. Žuvis tokia lengva, tokia gaivi, kad viena būtų nublankusi, bet parūgštinta uogomis ji išryškėja, nušvinta. Keptos kriaušės labai apgaulingos, vis nesupratau, kas čia per tekstūra, kas per rūgštelė. Pasirodo, tai žaliųjų citrinų sultys. Šis užkandis jau ryškesnis, labiau iššaukiantis ir todėl šiek tiek įdomesnis.

Uoksas
Veršienos nugarinė

Kol aptarinėjame pirmuosius patiekalus, ant stalo atsiduria ir kepsniai: veršienos ir ėriuko nugarinės. Veršiena patiekiama su voveraitėmis, grūstomis bulvėmis ir keptais lapiniais kopūstais. Mėsa sultinga ir minkšta, tinkamai iškepta. Prie jos puikiai dera grybai ir lapiniai kopūstai. Patiekalas švelnus, nuosaikus, nieko rėksmingo čia nėra, bet viskas iki smulkmenų apgalvota.

Uoksas
Ėrienos nugarinė

Ėriena, priešingai, kur kas ryškesnė. Ją lydi bulvių puselės, apkeptos slyvos ir raudono vyno ir garstyčių glazūra. Pastaroji ir suteikia mėsai sūrumo, aštrumo. Nuo slyvų dvelkia maloniu dūmeliu. Ėriena taip pat minkšta ir sultinga, puikiai iškepta. Viskas ir vėl nuostabiai dera.

Labai apsidžiaugiu, kad bent kartą lieka vietos ir desertui. Matot, dažnai valgant ne namie porcijos būna tokios didelės, kad po pagrindinio patiekalo norisi tik miegoti. Arba tyčia renkiesi tik pagrindinį patiekalą, nes žinai, kad daugiau netilps. O juk norisi visko paragauti! Uokse, laimė, porcijos žmoniškos. Nėra jos nei pasityčiojimas iš valgančiojo, nei kankinimo priemonė. Todėl drąsiai prašau deserto. Tiksliau, abiejų, esančių valgiaraštyje. Pasidalinsime.

Uoksas
Raudonųjų serbentų ir graikiško jogurto ledai

Kadangi sėdime netoli baro, matome, kaip tie desertai dedami į lėkštes. Šefas netrumpai smaksojo prie jų, dėliodamas uogeles, kažką tapydamas, karpydamas ir barstydamas gėles. Galiausiai sulaukėme gaivių vasariškų desertų. Pirmasis – įvairios uogos (mėlynės, avietės, braškės) su juodųjų serbentų ir graikiško jogurto ledais, trupiniais ir vanilės morengu. Juodųjų serbentų ledai, nors ir derėjo su saldžiais trupiniais, man nelabai rūpėjo. Užtat graikiško jogurto ledai su pipirų trupiniais buvo kažkas nuostabaus! Tokie gaivūs jogurtiniai ledai mano mėgstamiausi, o pipiriniai trupiniai man net žadą atėmė. Fantastika!

Uoksas
Vyšnių ledai su vyšnių tekstūromis

Kitas desertas buvo variacija vyšnių tema. Vyšnių ledai, vyšnių tyrelė, pistacijos, karamelė. Viskas gražu ir gerai, jau kibsim, jau ragausim… Bet atbėga šefas. Pamiršau fermentuotų vyšnių įdėti, sako. Pabarsto tų uogyčių ir dingsta. Po kurio laiko vėl pasirodo – pasirodo, dar nepridėjo vyšnių želė. Visi juokiamės, o desertas net ir be tų pamirštų ingredientų buvo gardus ir gaivus.

Sutemus iš Uokso einame nenoriai. Ten jauku ir skanu. Be to, darosi liūdna, nes kitąkart apsilankę tų pačių patikusių patiekalų nebeparagausim. Toks efemeriškas tas restoranas ir tuo, žinoma, patrauklus.

Derėtų dar šį tą pridurti apie aptarnaujantį personalą. Tą vakarą dirbusios merginos buvo malonios ir pastabios, bet kartu tarytum nepastebimos. Be to, labai geranoriškos ir lanksčios ir tas jų lankstumas tikriausiai atspindi bendrą restorano politiką. Mums baigiant vakarieniauti į restoraną ėmė rinktis kompanija draugų su nedideliais vaikais. Nors Uoksas rekomenduoja mažuosius palikti namie (tikra tiesa, tai suaugusiųjų restoranas, vaikams jame nėra ką veikti), staliuką aptarnavusi padavėja darė viską, kad tie vaikai rastų ką pavalgyti. Sprendimas: viena veršienos porcija trims. Ir visiems gerai, visi patenkinti. Na, gal išskyrus kitus restorano lankytojus, kuriuos aplink staliukus besigrumdančios svetimos atžalos galėjo blaškyti.

Man beliko svajoti vėl kada nors nueiti į Uoksą, kai valgiaraštis bus jau kitoks, kai lauks nauji atradimai. O iki tol… ate, Kaune, tu buvai nuostabus!

Viršelio nuotrauka iš uoksas.eu; autorė Eglė Mačerauskė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *