Tiramisu
Jaučiuosi beveik maniakė. Kone dar miltuotais nuo gnocchi pirštais puolu maigyti kompiuterio klavišų. Nes kitaip pamiršiu, nespėsiu, nebus nuotaikos… Ir nepapasakosiu, kaip antrąkart gyvenime gaminau tiramisu. Abu kartus taip sutapo, kad desertą ruošiau atlikus “damų pirštelių”. Na, bet svarbu, kad atliko. Nes tiramisu yra toks skanus, kad vertėtų išnaudoti menkiausią progą jo pagaminti. Kita vertus, jei gaminčiau dažniau, vyrui ne tik vestuvinės kelnės taptų ankštos.
Todėl šįkart – minimalistiškai. Iš visų galimų tiramisu variantų pasirinkau šį. Kodėl? Nes nebijau termiškai neapdorotų kiaušinių. Na, ir turėjau grietinėlės, kurią reikėjo suvartoti. Recepto nekartosiu. Įdėsiu tik vaizdinį rezultatą. Ir tokį…. tokį… mmmmmmm…. kaip nuodėmingai skanu! Neverta nė sakyti, sudorota buvo vos tik viskas susistovėjo. Nežinau, ar mėginsiu varijuoti receptais. Atrodo, ir pirmąjį kartą pasirinkau tokį. O kai gerai – negi keisi? Tiesa, dėl alkoholio – vis dėlto puikiausiai dera romas. Ir taškas.
Respektas tau jei moki normalius njoki padaryt!!!
)
O kas yra normalūs? Man skanu, Pauliui skanu – tiek ir normalu. Tik va, prisipažinsiu, patingiu rantelius su šakute paišyti ant kiekvieno
normalus, t.y. ne kazkokia bulviu keista kose, plaukiojanti vandeny neaiskios formos gabaleliais
) mano pirmas ir kol kas paskutinis bandymas buvo butent toks. jau apie skoni net nekalbant… 
A, na, tada normalūs. Nes košė išėjo tik vieną kartą, kai per mažai miltų sudėjau. Šiaip tinkamas kiekis miltų+intensyvus minkymas – turėtų pavykti
ai pas mus ju gatavu yra pirkti kiek tik nori, tai neapsimoka/tingisi terliotis