Ignės puodas

Dar vienas rudeniškai žiemiškas patiekalas. Bet užsiėmiau atlaisvinti vietos spintelėje. Ir žinot kaip būna – atsidarai, o ten produktai, pirkti kažkada kažkokiam patiekalui. Ir stovi maišeliai, dėželės, stiklainėliai, butelaičiai, kol juos kas panaudos. Primąja auka tapo lęšių pakuotė. Apskritai lęšiai po žirnelių man yra priimtina ankštinė daržovė. O štai su pupelėmis beveik nedraugauju. Bet gana tuščiažodžiauti. Paprastas patiekalas, kuriam lęšius geriausia pasiruošti iš anksto.

2-3 porcijoms reikės:

geros saujos lęšių

2-3 nelabai didelių bulvių

1 nedidelė morka

1 podidis poras

bet kurio rūkymo dešros (geriausia, aišku, naminės… bet pati jau buvau tokią subaigusi)

druskos, pipirų

1 kiaušinio

100 ml grietinėlės

0,75 l daržovių sultinio

šiek tiek tarkuoto fermentinio sūrio

Taigi lęšius užmerkiame šaltu vandeniu ir paliekame kelioms valandoms. Išbrinkusius nukošiame, užpilame daržovių sultiniu ir paverdame 15 min. Bulves ir morkas nuskutame, supjaustome podidžiais kubeliais. Į verdantį vandenį sudedame bulves, jas paverdame 5 minutes, tada sudedame morkas ir paverdame dar 5-7 minutes. Porą supjaustome griežinėliais (maždaug 1 cm pločio) ir įdedame prie morkų-bulvių likus kokiai 1 minutei (porai gi greitai apverda).

Nukošiame lęšius ir daržoves, viską sumaišome. Dubenėlyje išplakame kiaušinį ir grietinėlę, padruskiname ir papipiriname. Įmaišome tarkuotą sūrį. Tarp daržovių mišinio įmaišome dešros gabalėlių, užpilame plakiniu, darsyk permaišome ir sudedame į kepimo formą. Ją pašauname į orkaitę ir kepame maždaug 15 min., kol sukrekės plakinys.

Neblogas apkepėlis, ypač gardus antrąją dieną, kai visi skoniai labiau susilieja. Praktinis patarimas – kuo daugiau dešros ir lęšių, tuo geriau. Receptą radau “Kochen mit Pfiff” rinkinyje, tačiau patrumpinau gamybos laikus – man originalūs pasirodė per ilgi.

P. S. O jei nesudėjote visų lęšių ir jų atliko, sumaišykite juos su keliomis riekelėmis šiaudeliais pjaustyto kumpio ir fermentinio sūrio bei pora šaukštų majonezo – ir štai jums greita vakarienė.

Būna, paskanauju kur nors patiekalą ir mirk-gyvenk užsimanau jį įgyvendinti pati. Recepto, be abejo, neturiu. Tad tenka improvizuoti ir kurti. Šįsyk – improvizacija sriubos iš “Mano guru” tema. Iš karto perspėju – iš nurodytų apytikslių kiekių išėjo skystoka sriuba. Kitąkart pilsiu kone perpus mažiau sultinio, taip skonis turėtų būti sodresnis.

Reikės:

1 litro sultinio

5-6 nedidelių bulvių

0,5 vidutinio dydžio saliero šaknies

2 arbatinių šaukštelių kario

maltų baltųjų pipirų

saujos džiovintų grybų (nebūtina)

Patinka man sriubos, kai visas sudedamąsias dalis galima rasti virtuvėje ir niekur nereikia pėdinti ieškoti specialingų ingredientų.

Džiovintų grybų (baravykų ir šilvbaravykių) dėjau todėl, kad “Mano guru” patiekiama tyrsriubė gardinama baravykais ir šonine – tai suteikia papildomų skonio natų. Tačiau tai nėra būtina, manau, ir viena tyrė yra gardi. Taigi, jei dedame grybus, juos išmirkome, nukošiame. Galima ir pakepinti. Aš to nedariau, bet, manau, nepamaišytų bryzelis šoninės ir tuose riebaluose pakepti grybai.

Paruošiame sultinį. Saliero šaknį ir bulves nulupame, nuplauname ir supjaustome kubeliais. Užviriname sultinį ir į jį sudedame daržoves. Verdame, kol suminkštėja. Kaip jau minėjau, norėjau sodresnės sriubos, tačiau padauginau sultinio. Na, bet šituos dalykus galima pagal pageidavimą suderinti.

Traukiame trintuvus ir triname triname triname, kol masė pasidaro vientisa. Salieras ne visada “atsiduoda” trintuvui, tad verta ilgėliau gabalėlius pavirti.

Į sriubą beriame kario, pipirų, grybų. Viską išmaišome ir pakaitiname kelias minutes. Susilaikiau nuo noro įbert imbiero – nežinau, gal eksperimentas būtų vykęs.

Pilame į dubenėlius ir skanaujame. Mano manymu, tai vykusi sriuba. Ir nebrangi, ir soti, ir netgi šiek tiek “antigripinė” – sukirtusi dubenėlį jos, įlindau lovon ir peršalimas pagaliau truputuką atsikabino. Tikrai kartotina sriuba, o su šonine dar ir vyram įtiktų, manau, kirstų išsijuosę

Pirmąją lietuvišką J. Oliverio knygą turiu jau pusmetį, bet niekaip neprisiversdavau kažką iš jos pagaminti. Tačiau dabar galutinai užgraužė sąžinė ir pasirinkau grybų sriubą – vien todėl, kad “Skaniose savaitėse” šiuo metu vyksta grybų savaitė. Pateikiu tokį receptą, koks yra knygoje. O mano variacijos – aprašyme.

6 porcijoms reikės:

Saujos džiovintų baravykų

alyvuogių aliejaus

600  g įvairių šviežių grybų (voveraičių, trimitėlių, šitakė, kreivabudžių ir t.t.)

2 česnako skiltelių (supjaustytų plonais griežinėliais)

1 smulkiai supjaustyto raudonojo svogūno

gabalėlio sviesto

saujos šviežių čiobrelių

druskos ir juodųjų pipirų

1 l vištienos arba daržovių sultinio

saujos šviežių petražolių (stambiai sukapotų)

2 valgomųjų šaukštų maskarponės sūrio

Kaip žinia, šviežių grybų sezonas jau senokai pasibaigė. Tad gaminau vien tik iš džiovintų. Tikiu, jog iš šviežių būtų pavykę geriau. Tačiau ir iš džiovintų pavyko puikiai.

Saujelę baravykų ir kokį 100 su trupučiu gramų džiovintų grybų (trimitėlių, makavykų ir šilbaravykių) užpyliau verdančiu vandeniu. Palikau stovėti. Į tą laiką supjausčiau česnako skilteles, svogūną, sukapojau petražoles, paruošiau sultinį. Išmirkusius grybus nukošiau. Nuo baravykų nupiltą vandenį pasilikau.

Puode įkaitinau alyvuogių aliejų ir sudėjau grybus. Kiek pamaišiusi, sudėjau sviestą, čiobrelius (šie taip pat buvo džiovinti), svogūną ir česnakus. Viską truputį patroškinau, tada sudėjau baravykus (dalį palikau papuošti) ir supyliau nuo baravykų nupiltą vandenį. Grybus patroškinau, kol skysčio smažėjo. Ir vis paberdavau druskos bei pipirų.

Skysčiui išgaravus, supyliau sultinį, užvirinau viską ir viriau apie 20 min. Tada išsitraukiau trintuvą ir, kaip patarė recepto autorius, dalį sriubos sutryniau, supyliau atgal, subėriau petražoles, įdėjau maskarponės, pamaišiau, kol sūris išsimaišė.

Ir sriuba paruošta. Patiekiau su baravykais ir dar pabarsčiau petražolių. Kaip kvepėjo grybais.. mmm.. Ir buvo tikrai skanu, nors kitąkart pilčiau dar daugiau sultinio. Sriuba pavyko tiršta ir soti soti. O maskarponė puikiai dera, suteikia kreminio švelnumo. Sakyčiau, šioji sriuba rimta konkurentė mano taip mėgiamai svogūnienei.

Iš karto perspėju visus sveikuolius – tai nėra pati liesiausia sriuba. Tačiau.. na, skani, ką padarysi.

Reikės:

5 nedidelių bulvių

1 l sultinio (geriau daržovių ar vištienos)

100 g rūkytos šoninės

6-7 pievagrybių (priklausomai nuo dydžio)

baltųjų pipirų

Nuskustas ir nuplautas bulves supjaustome kubeliais. Geriausia nedideliais, kad greičiau suvirtų. Juos suberiame į verdantį sultinį ir verdame, kol suminkštės. Kol bulvės verda, paruošiame šoninę ir pievagrybius. Grybus supjaustome riekelėmis ir (jei yra noro) apšlakstome citrinos sultimis. Patyriau, jog tai nebloga priemonė, padedanti pievagrybiams nepajuosti bei suteikianti sriubai rūgštelės. Šoninę supjaustome kubeliais. Ją apkepiname keptuvėje be riebalų – tegul išsiskiria šoninėje esantys riebalai. Apskrudusius gabaliukus išimame iš keptuvės ir likusiuose riebaluose apkepame pievagrybius.

Kai bulvės išverda, čiumpame trintuvą ir padarome tyrę. Tada sudedame šoninę, pievagrybius, papipiriname ir pakaitiname kelias minutes.

Labai skani sriuba. Aš viriau gana skystą, tačiau norint galima ją padaryti labai tirštą. Geras patiekalas žvarbiems vakarams. Be to, ir sąnaudos minimalios. Tiesa, sriubą dar galima pagardinti ir papuošti krapo šakele.

Neslėpsiu – šią sriubą gaminti paskatino dailus paveiksliukas receptų rinkinyje… Tačiau skonis nuo to paveiksliuko beveik neatsiliko.

Reikės:

3 vidutinio dydžio morkų

200 g pievagrybių

pusės citrinos

150 g maltos jautienos

100 g ryžių

1 l sultinio

sviesto (recepte nurodytas margarinas, tačiau jis man nepriimtinas)

1 nedidelis svogūnas

2 česnako skiltelės

kelios petražolės šakelės

druskos, baltųjų pipirų

norintiems – šaukštas grietinėlės sriubai užbalinti.

Morkas supjaustome skrituliukais (iki 0,5 cm storio), pievagrybius – apydidžiais gabalėliais. Ant jų išspaudžiame pusės citrino sultis. Puode įkaitiname sviesto gabalėlį ir apkepame pievagrybius. Juos išimame, įkaitiname dar gabalėlį sviesto ir apkepame maltą jautieną, kol ši tampa biri. Tada sudedame smulkintą svogūną ir išspaudžiame česnakus. Pakepiname minutėlę, ir tada supilame sultinį, suberiame morkas, pievagrybius ir ryžius. Puodą uždengiame ir verdame ant nedidelės ugnies apie 20 min., kol ryžiai ir morkos suminkštės. Į tą laiką sukapojame petražoles. Sriubai bebaigiant virti, ją padruskiname ir papipiriname. Prieš patiekant įberiame petražolių ir (jei norisi) įpilame grietinėlės. Man nesinorėjo.

Šiek tiek įtariai žvelgiau į šį ingredientų mišinį. Bet buvo gardu. O kiekio, vietoj nurodytų 4 porcijų, užteko penkioms. Buvo justi netgi rūgštelė nuo citrinos, tai labai pagyvino sriubą. Ir, be abejo, tai soti sriuba, tad ir nedidelio indelio pakanka prisikirsti.

Atsiprašau, fotoaparatas išėjo pasivaikščioti ir negrįžo, tad nuotraukos (bent kol kas) nebus…

Kadangi dar būdama Ispanijoje neatsispyriau pagundai nusipirkti šafrano ir prieskonių mišinio paeljai, grįžus namo teko juos išmėginti. Gaminau paelją su vištiena, tačiau ateities planuose – ir jūros gėrybių paelja.

Reikės:
~150 g maltos mėsos
1 vidutinio dydžio cukinijos (aš naudojau geltoną, ji niekuo no žalios nesiskiria)
3-4 nedidelių morkų
2 nedidelių svogūno galvučių
aliejaus
druskos
pipirų
1 litro sultinio