Ignės puodas

Gal skambės banaliai, tačiau man namų jaukumas neatsiejamas nuo kepinių kvapo. Gi iškart nuotaika pakyla, kai, įžengus pro duris, kvepia sausainiais, pyragais, keksiukais arba… duona. Atrodo, tampa tradicija, jog po savaitgalio pirmas darbas prieš savaitę yra iškepti duonos. Kad būtų ką pusryčiams patiekti ar prie dubenėlio sriubos suvalgyti. Šįkart kepiau kvietinę duoną su saulėje džiovintais pomidorais. Rezultatas pranoko lūkesčius. Jei jau duona su cukinijomis atrodė gardi, tai šios kepalėlis sunyko tiesiog akyse, besimėgaujant dar šiltomis riekėmis. Buvo (ir tebėra) gardu gardu… Ką čia betuščiažodžiauti, reikia receptu dalintis!

2 nedideliems kepalėliams reikės:

25 g šviežių mielių

250 ml šilto vandens

1 valgomojo šaukšto cukraus

1 arbatinio šaukštelio druskos

75 g saulėje džiovintų pomidorų

1 valgomojo šaukšto pomidorų tyrės

600 g miltų

2 valgomųjų šaukštų aliejaus

Pirmiausia mieles užpilame šiltu vandeniu ir gerai išmaišome, kol nelieka mielių gumulėlių. Tada suberiame cukrų, druską ir nusausintus bei susmulkintus pomidorus, įpilame aliejaus. Masę išmaišome, įdedame pomidorų tyrę ir pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ji neturėtų būti per kieta, geriau minkštesnė. Aš miltų sunaudojau apytiksliai tiek, kiek nurodyta. Tikslų skaičių pamečiau ties 550 gramų, tačiau dar 50 g tikrai sudėjau beminkydama.

Taigi tešlą uždengiame ir pastatome šiltai pusvalandžiui. Kai tešla pakyla, padaliname ją į dvi dalis, suformuojame kepaliukus, kuriuos dar paliekame kilti pusvalandžiui. Tuo metu orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros. Pakilusiuose kepaliukuose aštriu peiliu įpjauname negilias įpjovas ir kepame maždaug 30 min.

Ši duona skaniai kvepia, pomidorai suteikia pikantiško prieskonio, kas man asmeniškai labai patinka. Beje, tik begamindama pastebėjau, jog baigėsi pomidorų tyrė, tačiau apsiėjau ir be jos… Manau, ji tik ryškesnę spalvą būtų suteikusi.

Receptas iš “Wypieki ze smakiem”.

Vėl mane kals prie kryžiaus, kad nėra nuotraukos Pagaliau atnaujinau šį įrašą – įkėliau nuotrauką.

Tebūnie. Bet buvo taip skanu, o gamintojos buvo tokios alkanos, kad nešovė į galvą šio patiekalo nufotografuoti. Šiaip jau tai, kaip ir visi itališki patiekalai, paprastas, bet subtilus – su natele saulėtos Viduržemio jūros pakrantės lietingą vilnietišką vakarą.

2 porcijoms reikės:

spagečių (tikrai nežinau, kiek gramais, žiūrėkit iš akies; mes virėme ragelius – tiko)

kelių saulėje džiovintų pomidorų

2 šaukštų maltų džiūvėsėlių

3 šaukštų alyvuogių aliejaus

1 česnako skiltelės

saujelės šviežių petražolių

Užkaičiame vandenį spagečiams (ar kitiems makaronams). Kol jie verda, atliekame tokius veiksmus. Susmulkiname džiovintus pomidorus ir sudedame į didelį indą, į kurį vėliau atkeliaus ir makaronai. Keptuvėje įkaitiname 1 šaukštą alyvuogių aliejaus ir jame apkepiname džiūvėsėlius, kol šie apskrunda, tampa auksiniai. Padedame į šoną. Nuplautus petražolių lapelius susmulkiname, sumaišome su išspausta česnako skiltele ir pakepiname 2-se šaukštuose alyvuogių aliejaus. Atsargiai, kad neapskrustų, kitaip bus kartu. Į česnakų ir petražolių mišinį galima įpilti šaušktą vandens, kuriame virė makaronai.

O kai jau viskas baigta, į dubenį su džiovintais pomidorais sudedame nukoštus makaronus, džiūvėsėlius ir česnakus su petražolėmis. Gerai išmaišome ir patiekiame immediatamente.

Dar galima pabarstyti parmezanu, pašlakstyti alyvuogių aliejumi, šalia patiekti gražgarsčių su pomidorėliais ir balzamininiu actu… Ir valgymo rojus beveik ranka pasiekiamas

Receptą pagal šaldytuvo ir spintelių turinį radome Česnako skiltelėje.

Tokį paprastą, bet labai suintrigavusį receptą radau sename angliškame reklaminiame žurnalėlyje. Jis buvo priskirtas rubrikai “eating out”. Na, taip, picos pyragas tobulai tinka iškylos patiekalui. Bet ne menkiau jis tinka ir sotiems pietums namuose ar darbe.