Ignės puodas

Kas namuose verda alų, tas žino, kad nutekinus misą atlieka gyvas kalnas išmirkusių saldžių salyklinių grūdų. Iki šiol mes visą tą kalną ir išmesdavom (išskyrus tuos kelis grūdus, kuriuos “sulesdavo” šuva. Bet anąsyk vyras pamėtėjo mintį – girdi, iš tokių atlikėlių reikia duoną kepti. Vos tik surado man receptą ir vos tik išvirė alaus, aš atsimatavau, kiek man reikia ir kibau į darbą.

1 nemažam kepalui reikės:

2.5 puodelių salyklinių grūdų

5 puodelių kvietinių miltų

saujos nesmulkintų grūdų arba saulėgrąžų sėklų

~28 g šviežių mielių

1 a. š. cukraus

žiupsnelio druskos

~ 400 ml stouto (kadangi naminio nebebuvo, pyliau pirktinį – puikiai tiks “Guinness” ar “Murphy”)

Dubenyje sumaišome miltus, salyklinius grūdus ir grūdus arba sėklas. Viduryje padarome įdubimą ir paliekame pastovėti. Mieles ir cukrų sumaišome ir užpilame maždaug 100 ml alaus. Gautą skystį supilame į įdubimą miltų ir grūdų mišinyje, užberiame šiek tiek miltų ir paliekame 20 min., kol susidarys putos. Po to išmaišome visus ingredientus ir, pamažu pildami alų, išminkome tešlą, kol nebelimpa prie dubens sienelių. Minkyti reikia iš peties, kad miltai, grūdai ir alus suformuotų tvirtą turtingą tešlą. Ją uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje 1-1.5 val. Tada dar kartą išminkome tešlą ir suformuojame kepalą. Galima jį kepti tiesiog taip, kepimo popieriumi išklotoje skardoje, arba dėti į kepimo formą. Į manąją tešla netilpo, todėl kepiau tiesiog didelėje skardoje. Kepti reikia 10 min. 220 laipsnių orkaitėje ir dar 30-40 min. 190 laipsnių orkaitėje. Kambarį greitai užplūs malonus aromatas. Ar duona iškepusi, sužinosite pastuksenę į jos apačią – turi pasigirsti duslus garsas

Prisipažinsiu, kai atriekėme dar šiltos duonos, man ji pasirodė sausoka. Galvojau, viskas, šitoks kepalas nepavykusios duonos. Bet! Kitą rytą ji pasirodė besanti drėgna, maloniai turtingos tekstūros. Ir tą drėgnumą ji išlaikė beveik visą savaitę, kol suvalgėme (nors labiau aš viena) kepalą. Geras būdas ekonomiškiems namų ūkiams sunaudoti atlikusius salyklinius grūdus. Tikiuosi, vyras iki vasaros dar virs alaus, kad galėčiau paeksperimentuoti su duona – ar medaus krestelti, ar ruginių miltų įmaišyti.

Pirmąkart šių salotų pasigaminau dar vasarą. Tada buvo ilgasis savaitgalis, taigi ėmiausi save vaišinti skania vakariene, kad nebūtų ilgu ir liūdna būti vienai namuose. Salotas “sukonstravau” be jokio išankstinio recepto. Klioviausi tik kažkur kažkada skaitytų receptų nuotrupomis ir savo nuojauta. Štai kas išėjo ir buvo jau ne kartą pagaminta.

2 porcijoms reikės:

2 nedidelių gabalėlių nebrandinto ožkos pieno sūrio

10-12 vyšninių pomidorėlių

saujos saulėgrąžų ir moliūgų sėklų arba kedrų riešutų

kalno įvarių salotų: jaunų špinatų lapų, gražgarsčių, cikorijų, lygialapių salotų – ko tik norisi; bet gražgarsčių – būtinai

šviežiai maltų juodųjų pipirų

nebūtinai: šlakelio alyvuogių aliejaus, juodųjų alyvuogių

Atskirose lėkštėse arba vienoje didelėje klojame nuplautus ir nusausintus salotų lapus. Ant jų išdėliojame perpus perpjautus pomidorėlius. Ožkos pieno sūrį kepu orkaitėje – dedu ant folijos ir kelias minutes kepu 150 laipsnių orkaitėje. Kol sūris kepa, greitai paskrudiname pasirinktas sėklas/riešutus keptuvėje be riebalų. Ant salotų dedame sūrio gabalėlius, apibarstome dar šiltomis kepintomis sėklomis, pabarstome šviežiai maltais juodaisiais pipirais. Jei norisi, šliūkštelime alyvuogių aliejaus. Šįkart į salotų lėkštes atkeliavo ir juodosios alyvuogės.

Mmm… Tas sūrio sodrumas. Ir skrudintos sėklos. Ir gražgarstės. Viskas puiku. Pomidorėliai suteikia gaivos. Žinau, nėra tai originalios salotos. Tačiau man jos tokios skanios! Vis retkarčiais jų užsinoriu. Tik reikia laukti vasaros – tada daržovės šviežios ir galbūt daugiau nuotaikos lengviems pietums būna.