Ignės puodas

Maistas gaminamas tam, kad galėtum juo dalytis. Tokia mano filosofija. Sau pačiai gaminti ne taip įdomu – rūpi, kad būtų ką pamaitinti ir palepinti. Šis patiekalas toks ir yra – masiškas, sotus, sušildantis. Jis skirtas kompanijai, kuri apypietę susirinktų virtuvėje arba prie stalo kieme, įjungtų kombainą “Kaimas Pjaun III”, sučieškavotų visas daržoves, o po to vienas paskirtasis vyr. virėjas viską sudėtų į burbuliuojantį puodą ir neskubėdamas ištroškintų. Tai vasaros valgis, šlovinantis daržo gėrybes. Tai katilas, prie kurio visi susiburia ir prašo pakartoti… ir dar… na, ir dar truputį (ar ten dar liko ko nors?).

4 porcijoms reikės:

gabalėlio rūkytos mėsos (dešros, kumpio, karkos ar pan.)

1 vidutinio dydžio svogūno

2-3 česnako skiltelių

1 nedidelės aitriosios paprikos

4 bulvių

3 morkų

1 v. š. sultinio miltelių

galiuko cukinijos

1 saldžiosios paprikos

šlakelio aliejaus

kelių šakelių įv. žalumynų

maltų baltųjų pipirų

2-3 v. š. lydyto sūrelio

Viskas prasideda nuo mėsos. Ji turi būti parūkyta, kvepianti dūmu ir kaimu. Aš visada verčiuosi su tuo, ką turiu – vieną kartą tai buvo rūkyta dešra, kitą kartą – kumpelis, o šįkart – gabalėlis kumpio ir atlikusi dešrelė. Supjaustome mėsą kubeliais.

Dideliame puode įkaitiname šiek tiek aliejaus ir apkepiname mėsą. Kepinti nereikia labai ilgai – kol mėsytė pradės skleisti dūmo kvapą, kuris po to taip maloniai įsigers į visą troškinį.

Tada puodan beriame sukapotą česnaką ir svogūną, supjaustytą aitriąją papriką. Išmaišome ir dar pakepiname. Česnaką man patinka gana stambiai sukapoti – troškinant jis netenka aitrumo, tampa švelnus.

Metas bulvėms. Galima daryti įvairiai, bet man patinka, kai pachliobkės pagrindą sudaro bulvės – suvirusios jos suteikia malonaus tirštumo. Taigi metame į puodą kubeliais pjaustytas bulves, pamaišome ir užpilame vandeniu – tiek,  kad vos apsemtų. Beriame sultinį ir maltus pipirus ir paliekame užvirti. Tada į draugiją keliauja griežinėliais supjaustytos morkos. Vėl išmaišome, uždengiame – tegul verda. Kiek pavirus (apytikriai 10-15 min.) sudedame pjaustytą cukiniją – be sėklų ir be žievelės, nes dažniausiai jos jau būna “bombinės”, kai skanus tik minkštimas. Kai masė pradeda tirštėti, o daržovės suminkštėja (praeina maždaug 15 min.), metas saldžiajai paprikai – ją supjaustome kubeliais ir beriame į puodą.

Svarbi pastaba dėl visų kitų daržovių – pachliobkei tinka viskas iš daržo. Žirneliai, šparaginės pupelės, žiediniai kopūstai, kaliaropės…. Viskas! Tiesiog jas reikia dėti tinkamu laiku – kad nepervirtų ar, priešingai, neliktų žalios. Todėl patartina iš anksto apgalvoti, kuriai daržovei kiek laiko reikia virti.

Taigi. Kai matome, kad ir saldžioji paprika išvirė, nukeliame puodą nuo ugnies ir suberiame šviežius žalumynus. Petražolės, krapai, laiškiniai česnakai, čiobreliai, bazilikai – tinka viskas. Man ypač patiko dėti čiobrelių.

Galiausiai metas paskutiniam akcentui – lydytam sūreliui. Įkrečiame porą trejetą šaukštų, gerai išmaišome ir… troškinys nusidažo gražia balsva spalva… Galima tiekti ant stalo!

Skaniausia valgyti draugų kompanijoje susėdus aplink didelį stalą. Kabinti šaukštais, jei norisi – užkąsti juoda duona. Ir džiaugtis, kad vasarą taip lengva pasigaminti pietus.

Receptas – Landynės Geltonos ir ko.

Panašius makaronus praėjusią vasarą valgiau Gargžduose. Tiesa, anieji buvo su ispaniška chorizo dešra. O štai manieji – su lietuviška kaimiška. Taip jau nutiko, kad iš tėvonijos vis parsivežu vieną-kitą dešrigalį. Taip ir gimė ši improvizacija aštria tema. Dešrai sunaudoti ir (labiau) vyrui palepinti. Drąsiai galima sumažinti aitriosios paprikos kiekį arba jos apskritai nedėti – manau, pavyks taip pat gerai. Bet tiems, kam patinka, kai pro ausis garų kamuoliukai verčias, – pats tas.

4 porcijoms reikės:

500 g makaronų (dažniausiai verdu vamzdelius)

gero bryzelio šalto rūkymo dešros (maždaug per gerą sprindį)

1 didelės raudonosios paprikos

1-2 aitriųjų paprikų

1 svogūno

2 česnako skiltelių

1 mažos skardinės konservuotų pomidorų

juodųjų pipirų

žiupsnelio džiovintų bazilikų

Su makaronais pasaka sena ir ta pati – išverdame al dente. Tuom tarpu susmulkiname svogūną, papriką, dešrą, aitriąją papriką ir pomidorus (jei jie nesmulkinti). Keptuvėje be aliejaus pakepiname dešros gabalėlius. Visi tie kaimiški riebumai išsilydo, dešrytė apskrunda – mmm! Tada keptuvėn keliauja svogūnas, išspaustos česnako skiltelės ir aitrioji paprika. Kartais, jei dešra pasitaiko riebesnė, netgi nepilu papildomo aliejaus. Bet jei prireikia – tiesiog vos vos šliukšteliu. Pamaišome, pakepiname ir sudedame smulkintą papriką. Vėlgi išmaišome, beriame pipirų ir bazilikų. Druskos į padažą nededu – dešra ir taip pakankamai sūri. Tada supilame pomidorus ir kelias minutes patroškiname, kad visi skoniai susigertų ir susimaišytų.

Makaronus – į lėkštes, padažą – ant makaronų, šalia šiek tiek tarkuoto sūrio – ir valgom. Aštru – taip. Skanu – taip. Sotu – taip. Vasarą tokių makaronų gal ir negaminsiu, bet kol vėjas dar langus padrebina, smagu ir iš vidaus sušilti.

Mes mėgstam picą. Naminę, su gausiu norimų ingredientų kiekiu. Pica puikiai pasitarnauja, kai norisi ištuštinti šaldytuvą. Ilgą laiką picos paplotį ruošdavau pagal kažkokį pačios sugalvotą receptą (neklausk meilės vardo). Na, paprastasis mielinis padas. O štai viename delicious. magazine numeryje užtikau ruginio picos pagrindo receptą. Išmėginau – patiko. Tačiau tąkart ant picos “puikavosi” kažkokia eilinė šaldytuvo valymo betvarkė. Tad nenufotografavau ir neaprašiau.

Kadangi tešlos atliko, ją suvartojau a la Kalabrijos picai. Kodėl a la? Būna dienų lyg tyčia – ir kas nors baigiasi/sugenda pačiu netinkamiausiu metu. Tad visų pirma – ruginis picos padas. O tada – ką dėjau ant viršaus.

Ruginiam picos padui reikės (išeis 2 nemažos picos):

25 g šviežių mielių

300 g ruginių miltų

150 g kvietinių miltų

~300 ml šilto vandens

1 a. š. druskos

Prisipažinsiu, aklai gaminimo receptu nesekiau. Tiesiog šiltame vandenyje išmaišiau mieles, įmaišiau druską ir įminkiau miltus. Iškildinau per valandą ir kepiau. Skanu! Puiku! Įdomus skonis, puiki ruginių miltų panauda. Esu labai patenkinta rezultatu, tad ruginis picos padas nuo šiol bus pagrindinis.

O dabar – apie viršų. Kalabrijos pica. Aš net neminėsiu visų pipirų ir dešrų pavadinimų, kuriuos receptas diktavo sudėti. Ir fakto, kad nusipirkta mocarela per neapsižiūrėjimą spėjo prarūgti. Tiesiog. Ant pomidorų pasta ištepto pado sudėjau pipirinę dešrą, žalius aštrius pipirus, pabrasčiau parmezano ir raudonėlio. Kepiau, kol padas paskrudo, o sūris išsilydė. Iškepusią picą dar apibarsčiau parmezanu ir šaukštelyje pesto apvoliotomis sultenėmis. Saikingai aštru, skanu ir sotu. Sultenės suteikė tinkamo gaivumo.

Dar vienas rudeniškai žiemiškas patiekalas. Bet užsiėmiau atlaisvinti vietos spintelėje. Ir žinot kaip būna – atsidarai, o ten produktai, pirkti kažkada kažkokiam patiekalui. Ir stovi maišeliai, dėželės, stiklainėliai, butelaičiai, kol juos kas panaudos. Primąja auka tapo lęšių pakuotė. Apskritai lęšiai po žirnelių man yra priimtina ankštinė daržovė. O štai su pupelėmis beveik nedraugauju. Bet gana tuščiažodžiauti. Paprastas patiekalas, kuriam lęšius geriausia pasiruošti iš anksto.

2-3 porcijoms reikės:

geros saujos lęšių

2-3 nelabai didelių bulvių

1 nedidelė morka

1 podidis poras

bet kurio rūkymo dešros (geriausia, aišku, naminės… bet pati jau buvau tokią subaigusi)

druskos, pipirų

1 kiaušinio

100 ml grietinėlės

0,75 l daržovių sultinio

šiek tiek tarkuoto fermentinio sūrio

Taigi lęšius užmerkiame šaltu vandeniu ir paliekame kelioms valandoms. Išbrinkusius nukošiame, užpilame daržovių sultiniu ir paverdame 15 min. Bulves ir morkas nuskutame, supjaustome podidžiais kubeliais. Į verdantį vandenį sudedame bulves, jas paverdame 5 minutes, tada sudedame morkas ir paverdame dar 5-7 minutes. Porą supjaustome griežinėliais (maždaug 1 cm pločio) ir įdedame prie morkų-bulvių likus kokiai 1 minutei (porai gi greitai apverda).

Nukošiame lęšius ir daržoves, viską sumaišome. Dubenėlyje išplakame kiaušinį ir grietinėlę, padruskiname ir papipiriname. Įmaišome tarkuotą sūrį. Tarp daržovių mišinio įmaišome dešros gabalėlių, užpilame plakiniu, darsyk permaišome ir sudedame į kepimo formą. Ją pašauname į orkaitę ir kepame maždaug 15 min., kol sukrekės plakinys.

Neblogas apkepėlis, ypač gardus antrąją dieną, kai visi skoniai labiau susilieja. Praktinis patarimas – kuo daugiau dešros ir lęšių, tuo geriau. Receptą radau “Kochen mit Pfiff” rinkinyje, tačiau patrumpinau gamybos laikus – man originalūs pasirodė per ilgi.

P. S. O jei nesudėjote visų lęšių ir jų atliko, sumaišykite juos su keliomis riekelėmis šiaudeliais pjaustyto kumpio ir fermentinio sūrio bei pora šaukštų majonezo – ir štai jums greita vakarienė.