Ignės puodas

Užliūliuota sezoninių gėrybių visai užsimiršau, kad keli receptai liūdi užmiršti. Prisiminusi operatyviai susiradau nuotraukas, prisiminiau gamybos procesą… ir pirmyn!

Šio recepto priešistorė tokia, kad prieš pora mėnesių prietelius parvežė krūvelę itališkų makaronų lauktuvių. Vieni jų buvo su sepijos rašalu. Apsidžiaugiau, bet palikau ypatingesnei progai. Kol tos progos laukiau, išnaršiau krūvas tinklalapių, ieškodama tinkamiausio padažo. Naršymas buvo sėkmingas, tačiau jo rezultatai liko darbo kompiuteryje, tad konkrečios įkvėpėjos įvardyti nežinau (pamenu, kad tai būta amerikietiško forumo). Šiaip ar taip, receptą įkvėpta susigalvojau ir laukiau progos. Proga neužtruko, todėl vieną birželio vakarą namai pakvipo krevetėmis ir pomidorais…

Reikės:

pakelio makaronų su sepijos rašalu (pakelis sakė, kad tai ne spagečiai… o kas? nepamenu, tikėtina, kad tagliolini)

1 nedidelio svogūno

2 česnako skiltelių

1 nedidelės skardinės konservuotų pomidorų

1 v. š. pomidorų pastos

šlakelio baltojo vyno

250 g virtų lukštentų arba nelukštentų krevečių

šiek tiek maltų čili pipirų

bazilikų, druskos, pipirų

Makaronus verdame pagal instrukciją. Keptuvėje įkaitintame alyvuogių aliejuje pakepiname smulkintą svogūną ir išspaustas česnako skilteles. Sudedame smulkintus pomidorus, išmaišome ir kelias minutes patroškiname. Į tą laiką (o dar geriau  – iš anksto) išlukštename krevetes, jei jos nelukštentos. Aš būtent tokias ir pirkau, tad šiek tiek pasikuisti su jomis reikėjo. Pomidorų padažą pagardiname prieskoniais (mano tikslas buvo vos juntamas aštrumas, todėl dėjau čili; jei nesinori aštriai, drąsiai galima apsieiti be to) ir smulkintais bazilikais. Pabaigoje sudedame krevetes, įpilame balto vyno ir trumpai trumpai pašildome, kad krevetės neperkeptų. Jei nesinori vyno aštrumo, jį galima pilti anksčiau ir leisti nugaruoti.

Nukoštus makaronus apliejame padažu ir… mėgaujamės. Skanu, labai švelniai aštru (kaip, minėjau, toks ir buvo mano tikslas), pomidoringa ir… nors šiek tiek neįprasta. Toks pomidorų-krevečių padažas, be abejo, pritaikomas ir su nespalvotais makaronais

Tik fotografuoti sunkiai sekės, nes beruošiant ir vakaro prieblanda užklupo…

Recepto šaltinis: interneto platybės ir mano galva.

Mes mėgstam picą. Naminę, su gausiu norimų ingredientų kiekiu. Pica puikiai pasitarnauja, kai norisi ištuštinti šaldytuvą. Ilgą laiką picos paplotį ruošdavau pagal kažkokį pačios sugalvotą receptą (neklausk meilės vardo). Na, paprastasis mielinis padas. O štai viename delicious. magazine numeryje užtikau ruginio picos pagrindo receptą. Išmėginau – patiko. Tačiau tąkart ant picos “puikavosi” kažkokia eilinė šaldytuvo valymo betvarkė. Tad nenufotografavau ir neaprašiau.

Kadangi tešlos atliko, ją suvartojau a la Kalabrijos picai. Kodėl a la? Būna dienų lyg tyčia – ir kas nors baigiasi/sugenda pačiu netinkamiausiu metu. Tad visų pirma – ruginis picos padas. O tada – ką dėjau ant viršaus.

Ruginiam picos padui reikės (išeis 2 nemažos picos):

25 g šviežių mielių

300 g ruginių miltų

150 g kvietinių miltų

~300 ml šilto vandens

1 a. š. druskos

Prisipažinsiu, aklai gaminimo receptu nesekiau. Tiesiog šiltame vandenyje išmaišiau mieles, įmaišiau druską ir įminkiau miltus. Iškildinau per valandą ir kepiau. Skanu! Puiku! Įdomus skonis, puiki ruginių miltų panauda. Esu labai patenkinta rezultatu, tad ruginis picos padas nuo šiol bus pagrindinis.

O dabar – apie viršų. Kalabrijos pica. Aš net neminėsiu visų pipirų ir dešrų pavadinimų, kuriuos receptas diktavo sudėti. Ir fakto, kad nusipirkta mocarela per neapsižiūrėjimą spėjo prarūgti. Tiesiog. Ant pomidorų pasta ištepto pado sudėjau pipirinę dešrą, žalius aštrius pipirus, pabrasčiau parmezano ir raudonėlio. Kepiau, kol padas paskrudo, o sūris išsilydė. Iškepusią picą dar apibarsčiau parmezanu ir šaukštelyje pesto apvoliotomis sultenėmis. Saikingai aštru, skanu ir sotu. Sultenės suteikė tinkamo gaivumo.

Gal skambės banaliai, tačiau man namų jaukumas neatsiejamas nuo kepinių kvapo. Gi iškart nuotaika pakyla, kai, įžengus pro duris, kvepia sausainiais, pyragais, keksiukais arba… duona. Atrodo, tampa tradicija, jog po savaitgalio pirmas darbas prieš savaitę yra iškepti duonos. Kad būtų ką pusryčiams patiekti ar prie dubenėlio sriubos suvalgyti. Šįkart kepiau kvietinę duoną su saulėje džiovintais pomidorais. Rezultatas pranoko lūkesčius. Jei jau duona su cukinijomis atrodė gardi, tai šios kepalėlis sunyko tiesiog akyse, besimėgaujant dar šiltomis riekėmis. Buvo (ir tebėra) gardu gardu… Ką čia betuščiažodžiauti, reikia receptu dalintis!

2 nedideliems kepalėliams reikės:

25 g šviežių mielių

250 ml šilto vandens

1 valgomojo šaukšto cukraus

1 arbatinio šaukštelio druskos

75 g saulėje džiovintų pomidorų

1 valgomojo šaukšto pomidorų tyrės

600 g miltų

2 valgomųjų šaukštų aliejaus

Pirmiausia mieles užpilame šiltu vandeniu ir gerai išmaišome, kol nelieka mielių gumulėlių. Tada suberiame cukrų, druską ir nusausintus bei susmulkintus pomidorus, įpilame aliejaus. Masę išmaišome, įdedame pomidorų tyrę ir pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ji neturėtų būti per kieta, geriau minkštesnė. Aš miltų sunaudojau apytiksliai tiek, kiek nurodyta. Tikslų skaičių pamečiau ties 550 gramų, tačiau dar 50 g tikrai sudėjau beminkydama.

Taigi tešlą uždengiame ir pastatome šiltai pusvalandžiui. Kai tešla pakyla, padaliname ją į dvi dalis, suformuojame kepaliukus, kuriuos dar paliekame kilti pusvalandžiui. Tuo metu orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros. Pakilusiuose kepaliukuose aštriu peiliu įpjauname negilias įpjovas ir kepame maždaug 30 min.

Ši duona skaniai kvepia, pomidorai suteikia pikantiško prieskonio, kas man asmeniškai labai patinka. Beje, tik begamindama pastebėjau, jog baigėsi pomidorų tyrė, tačiau apsiėjau ir be jos… Manau, ji tik ryškesnę spalvą būtų suteikusi.

Receptas iš “Wypieki ze smakiem”.

Kadangi nuo tortellini atliko tešlos, greitai sumečiau, kaip ją panaudoti. Ir nutariau iškepti lakštinių apkepą (plačiau žinomą kaip lazanija) pagal save. Iš anksto prisipažįstu – kepiau iš nuojautos, nesivadovaudama jokiais receptais.

Reikės:

trijų lakštų tešlos

400 g špinatų

200 g varškės

150 g ementalio

pipirų, druskos,

1 nedidelio svogūno

pomidorų pastos

aliejaus

Pirmiausia apie įdarą. Nulupame svogūną ir supjaustome smulkiais kubeliais. Perrenkame ir nuplauname špinatus. Į indelį sudedame varškę, ją sutriname šakute, kad taptų biri. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir jame apkepame svogūną, kol suminkštėja. Pravėsusį sudedame į varškę. Tada į keptuvę dedame špinatus, juos kiek patroškiname, kol sukrenta. Pravėsusius špinatus supjaustome juostelėmis arba smulkiau. Juos taip pat sudedame į varškės masę, viską išmaišome, papipiriname, padruskiname. Jei norisi, galima įtarkuoti ementalio.

Paruošiame tris lakštus. Pirmą klojame ant kepimo formos dugno (prieš tai ištepę jį riebalais). Tada dedame įdaro. Klojame dar vieną lakštą, vėl įdaro. Ant viršaus gula paskutinis lakštas, jį aptepame pomidorų pasta. Pašauname į 200 laipsnių orkaitę 15 min. Kai tešla beveik iškepusi, viską apibarstome sūriu ir kepame, kol jis išsilydys.

Apkepą kepiau 10 valandą vakare. Ir nesitikėjau, kad kas nors gero išeis – tiesiog norėjau sunaudoti tešlą ir špinatus. Bet pavyko taip puikiai – skanumėlis! Įdaras nei per švelnus, nei per ryškus, gerai iškepė tešla. Na, viskas derėjo harmoningai. Tiesa, patiekalas ne iš liesiausių ar sveikiausių padermės…

Receptą radau neišsenkančiame vokiškų receptų rinkinyje “Kochen mit Pfiff”. Vištieną ruošti su garstyčiomis, atrodo, populiaru. Tačiau manau, kad kuo daugiau variantų – tuo įdomiau.

Keturioms porcijoms reikės:
8 vištos šlaunelių
2 skiltelių česnako
1 ryšelio svogūnų laiškų su galvutėmis
1 šaukšto pomidorų tyrės
1 šaukšto aštrių garstyčių
1 šaukšto alyvuogių aliejaus
1 arbatinio šaukštelio aitriųjų pipirų padažo (tabasko ar panašaus)
baltųjų pipirų

Šlauneles nuplauname, nusausiname, jei yra poreikis, nulupame odelę. Ruošiame marinatą. Išspaudžiame česnako skilteles, suberiame žiedeliais pjaustytus svogūnų laiškus, sudedame pomidorų tyrę, garstyčias, alyvuogių aliejų, aitriųjų paprikų padažą, papipiriname ir išmaišome. Vištų šlauneles sudedame į marinatą ir palaikome. Aš laikiau nelabai ilgai, gal pusvalandį. Tačiau galima palaikyti ir pernakt.
Šlauneles sudedame į kepimo skardą, ištepame marinatu ir pašauname į įkaitintą orkaitę. Kepame 40-45 minutes 180 laipsnių temperatūroje.
Iškepusias šlauneles patiekiau su pomidorų salotomis. Ilgiau palaikytos šlaunelės būtų dar gardesnės. Marinatas buvo saikingai aitrus (mėgėjai gali dėti daugiau pipirų ir aštraus padažo). Išėjo skani ir lengva vakarienė.

Reikės:
400 g makaronų
1 raudonosios paprikos (ar matėt jų kainą???)
100 g pievagrybių (atsargiai vertinkite jų kiekį, aš persistengiau)
1 raudonojo svogūno
100 g fermentinio sūrio
~150-180 g varškės
aliejaus
2 laiškinių svogūnų su galvutėmis
1 stiklinės pomidorų sulčių/pomidorų pastos

Tai padažas, skirtas makaronams, tačiau ir itališkų kukulaičių jis nepagadino.

Reikės:
1 svogūno
2-3 česnako skiltelių
100 g konservuotų tunų aliejuje
100 g grietinės
3 šaukštų pomidorų pastos
pipirų
raudonėlių