Ignės puodas

Mes mėgstam picą. Naminę, su gausiu norimų ingredientų kiekiu. Pica puikiai pasitarnauja, kai norisi ištuštinti šaldytuvą. Ilgą laiką picos paplotį ruošdavau pagal kažkokį pačios sugalvotą receptą (neklausk meilės vardo). Na, paprastasis mielinis padas. O štai viename delicious. magazine numeryje užtikau ruginio picos pagrindo receptą. Išmėginau – patiko. Tačiau tąkart ant picos “puikavosi” kažkokia eilinė šaldytuvo valymo betvarkė. Tad nenufotografavau ir neaprašiau.

Kadangi tešlos atliko, ją suvartojau a la Kalabrijos picai. Kodėl a la? Būna dienų lyg tyčia – ir kas nors baigiasi/sugenda pačiu netinkamiausiu metu. Tad visų pirma – ruginis picos padas. O tada – ką dėjau ant viršaus.

Ruginiam picos padui reikės (išeis 2 nemažos picos):

25 g šviežių mielių

300 g ruginių miltų

150 g kvietinių miltų

~300 ml šilto vandens

1 a. š. druskos

Prisipažinsiu, aklai gaminimo receptu nesekiau. Tiesiog šiltame vandenyje išmaišiau mieles, įmaišiau druską ir įminkiau miltus. Iškildinau per valandą ir kepiau. Skanu! Puiku! Įdomus skonis, puiki ruginių miltų panauda. Esu labai patenkinta rezultatu, tad ruginis picos padas nuo šiol bus pagrindinis.

O dabar – apie viršų. Kalabrijos pica. Aš net neminėsiu visų pipirų ir dešrų pavadinimų, kuriuos receptas diktavo sudėti. Ir fakto, kad nusipirkta mocarela per neapsižiūrėjimą spėjo prarūgti. Tiesiog. Ant pomidorų pasta ištepto pado sudėjau pipirinę dešrą, žalius aštrius pipirus, pabrasčiau parmezano ir raudonėlio. Kepiau, kol padas paskrudo, o sūris išsilydė. Iškepusią picą dar apibarsčiau parmezanu ir šaukštelyje pesto apvoliotomis sultenėmis. Saikingai aštru, skanu ir sotu. Sultenės suteikė tinkamo gaivumo.

Ech, tas amžinas skubėjimas ir nespėjimas… Ant mano stalo skelbtinų receptų krūvelė niekad neišnyksta. Vis kažką atrandu ar prisimenu. Deja, dažnai stinga laiko ir energijos tiems receptams paviešinti. Be to, ir kompiuteriu dabar tenka dalintis. Bet nesusirinkome čia skųstis, tiesa? Sniego kaugės pamažu tirpsta, rytai šviesėja, dienos ilgėja. Šilti pyragėliai gal dar kvepia žiema, tačiau atvėsę jie jau žadina svajones apie pusryčius parke.

10 pyragėlių reikės:

Tešlai:

20 g šviežių mielių

150 ml pieno

75 g sviesto

450 g kvietinių miltų

1/2 arbatinio šaukštelio druskos

Įdarui:

200 g vištienos filė

1 šaukšto alyvuogių aliejaus

3 arb. š. sojų padažo

2 arb. š. medaus

1 nedidelio mėlynojo svogūno

1 česnako skiltelės

200 g grybų (originale – šitakė, aš sudėjau turėtus ruduosius pievagrybius)

druskos, pipirų

Be to:

alyvuogių aliejaus kepti

kiaušinio plakinio

sezamo sėklų

Mieles sutrupiname ir ištirpdiname pašildytame piene. Sviestą išlydome ir supilame į mielių tirpalą. Įmaišome druską ir miltus, išmaišome elastingą tešlą. Ją uždengiame ir paliekame iškilti 40 min.

Vištienos filė supjaustome smulkiais gabalėliais ir užpilame marinatu iš alyvuogių aliejaus, 2 šaukštelių sojos padažo ir medaus. Paliekame marinuotis 15 min. Po to apkepiname šaukšte aliejaus.

Smulkiai sukapojame svogūną ir česnako skiltelę. Smulkiai supjaustome grybus. Keptuvėje įkaitintame alyvuogių aliejuje pakepiname svogūną, česnaką ir grybus. Paskaniname šaukšteliu sojos padažo. Grybus sumaišome su kepta vištiena, pagardiname druska ir pipirais.

Tešlą padaliname į 10 vienodų dalių. Iš kiekvienos iškočiojame apskritimą. Į jo vidų dedame įdaro, užlenkiame ir suformuojame pyragėlį. Kiekvieną pyragėlį tvirtai užspaudžiame. Paruoštus pyragėlius paliekame iškilti 15 min. Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių.

Prieš pašaudami kepinius juos patepame kiaušinio plakiniu ir pabarstome sezamo sėklomis. Kepame 15 minučių. Pyragėliai gražiai apetitiškai parus, pasklis malonus kvapas – galima traukti lauk.

Kaip jau minėjau, pyragėlius galima valgyti ir šiltus, ir atvėsusius – vienodai skanu. Išeina tokie savotiški neva rytietiški kibinai. Bet skanūs. Man dar kokia aštrumo nata nebūtų pamaišiusi, o vyrui buvo labai skanu ir taip.

Tokią gražią saulėtą dieną net nesinori tuščiažodžiauti ir gaišinti visų laiko. Vietoje to tiesiog pažvelkite pro langą. Kas galite – išeikite laukan ir pasidžiaukite. O dabar receptas.

Maždaug 30-čiai lazdelių reikės:

25 g mielių

500-600 g kvietinių miltų

200 ml šilto vandens

1 kiaušinio

1 arb. š. cukraus

1 arb. š. druskos

50 ml alyvuogių aliejaus

priedų: bazilikų, petražolių ar kitų žalumynų arba pusžiedžiais smulkintų alyvuogių (aš naudojau pastarąsias)

šlakelio pieno lazdelėms patepti

Mieles sutrupiname ir užpilame nedideliu kiekiu šilto vandens. Išmaišome iki vientisos masės. Tada sudedame kitus ingredientus: likusį vandenį, aliejų, kiaušinį, druską ir cukrų, žalumynus arba alyvuoges. Pamažu įmaišome miltus ir išminkome tešlą. Paliekame ją uždengtą pakilti 40 min.

Iš iškilusios tešlos formuojame plonas lazdeles (tikrai plonas, nes jos dar iškils). Man iš nurodyto tešlos kiekio išėjo 28 grissini. Neišvengiamai keli buvo storoki Taigi lazdeles sudedame į kepimo popieriumi išteptą skardą paliekame pakilti 20 min. Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Prieš šaunant kepti, lazdeles patepame pienu. Kepame apie 20 min. Jos turėtų švelniai rustelti. Iškepusias lazdeles paliekame atvėsti ant grotelių.

Puikus užkandis. Ir alyvuogės dera. Jau įsivaizduoju, kaip gerai būtų jų pasiimti iškylon šeštadienio rytą su saliamiu ir sūriu. Mmmm… Ak, ir kaip gera buvo fotografuoti dieną! Ir džiugu, kad man vis dar būna keista, kaip lengva pasigaminti dalykus, kuriuos anksčiau pirkdavau.

Pasiutau duonas kepti Labai smagus ir naudingas dalykas. Netuščiažodžiaudama pristatau graikišką duoną – traški, gardi, nereikalaujanti daug sąnaudų ar laiko.

Dviems kepalėliams reikės:

50 g šviežių mielių

500 ml jogurto be priedų

50 ml alyvuogių aliejaus

1 valgomojo šaukšto druskos

800-1000 g kvietinių miltų

šalto vandens kepalėliams patepti

Dubenėlyje sutrupiname mieles. Jogurtą pašildome. Mieles užpilame nedieliu kiekiu jogurto ir išmaišome, kol neliks gumulėlių. Tada supilame likusį jogurtą, alyvuogių aliejų, suberiame druską. Pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ją uždengtą paliekame iškilti maždaug 40-čiai minučių.

Iškilusią tešlą padaliname į dvi dalis ir įdedame į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi. Kepalėliuose peiliu įrėžiame kelis brūkšnius. Orkaitę įkaitiname iki 250 laipsnių. Duoną pakildiname dar 20 minučių.

Prieš dedant į orkaitę, duonos kepaliukus pašlakstome šaltu vandeniu. 10 minučių duoną kepame 250 laipsnių kaitrumo orkaitėje. Po to temperatūrą sumažiname iki 200 laipsnių ir kepame dar 20 minučių.

Aš per ilgai per kaitriai skrudinau plutą – neįvertinau savo orkaitės realaus kaitrumo. Bet duona, nepaisant to, puikiai iškepė. Stebuklo didelio nebuvo, tačiau kai norėsis greitai ir paprastai, šį receptą prisiminsiu.

Buvau primiršusi sekmadieninį duonos kepimą. Bet štai atsigavau po žiemos švenčių ir vėl panižo rankos. Vieną sekmadienį kartojau duoną su saulėje džiovintais pomidorais. O šią savaitę net dukart (pažadas yra pažadas) kepiau duoną su parmezanu ir alyvuogėmis. Pikantiška, išskirtinio skonio, puiki duona – ją galima valgyti ir vieną arba tik su lengvutėmis salotomis. Niam!

Vienam gana nemažam kepalui reikės:

50 g mielių

100 g sviesto

300 ml pieno

600 g miltų

žiupsnio druskos

100 g šviežiai tarkuoto parmezano

100 g juodų iškaulintų alyvuogių

1 valgomojo šaukšto raudonėlio

1 plakto kiaušinio

Mieles sutrupiname. Puode išlydome sviestą, įpilame pieną, išmaišome ir pašildome. Sutrupintas mieles užpilame sviesto ir pieno mišiniu, gerai gerai išmaišome iki vientisos tekstūros.

Atskirame inde sumaišome miltus, druską, tarkuotą parmezaną, alyvuoges, raudonėlį. Šį mišinį užpilame sviesto, pieno ir mielių lydiniu. Suminkome tešlą. Indą su tešla uždengiame ir paliekame pusvalandį iškilti.

Paruošiame kepimo formą: arba išklojame kepimo popieriumi, arba ištepame sviestu ir pabarstome miltais. Tešlą padaliname į tris apylyges dalis ir supiname pynutę. Ją įdedame į kepimo formą. Išplakame vieną kiaušinį ir tuo plakiniu ištepame paruoštą tešlą. Būsimą duonelę dar paliekame pakilti 30 minučių. Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių.

Duoną kepame 40 min. arba tol, kol pluta tampa gražiai auksinė.

Tiesą sakant, tešlos išeiga ganėtinai didelė. Tad, jei nedaug valgytojų, siūlau mažinti ingredientų kiekį. Geriau jau porą kartų per savaitę išsikepti šviežios duonelės. Tuo labiau, kad šią itin nesunku paruošti ir trunka neilgai. O duona itin skani ir ypatinga. Kai pirmąkart kepiau, tai valgiau ir valgiau. Tiesa, jau minėta duona su džiovintais pomidorais man pasirodė universalesnė, bet ši tikrai verta išmėginti.

Recepto šaltinis: Wypieki ze smakiem.

Gal skambės banaliai, tačiau man namų jaukumas neatsiejamas nuo kepinių kvapo. Gi iškart nuotaika pakyla, kai, įžengus pro duris, kvepia sausainiais, pyragais, keksiukais arba… duona. Atrodo, tampa tradicija, jog po savaitgalio pirmas darbas prieš savaitę yra iškepti duonos. Kad būtų ką pusryčiams patiekti ar prie dubenėlio sriubos suvalgyti. Šįkart kepiau kvietinę duoną su saulėje džiovintais pomidorais. Rezultatas pranoko lūkesčius. Jei jau duona su cukinijomis atrodė gardi, tai šios kepalėlis sunyko tiesiog akyse, besimėgaujant dar šiltomis riekėmis. Buvo (ir tebėra) gardu gardu… Ką čia betuščiažodžiauti, reikia receptu dalintis!

2 nedideliems kepalėliams reikės:

25 g šviežių mielių

250 ml šilto vandens

1 valgomojo šaukšto cukraus

1 arbatinio šaukštelio druskos

75 g saulėje džiovintų pomidorų

1 valgomojo šaukšto pomidorų tyrės

600 g miltų

2 valgomųjų šaukštų aliejaus

Pirmiausia mieles užpilame šiltu vandeniu ir gerai išmaišome, kol nelieka mielių gumulėlių. Tada suberiame cukrų, druską ir nusausintus bei susmulkintus pomidorus, įpilame aliejaus. Masę išmaišome, įdedame pomidorų tyrę ir pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ji neturėtų būti per kieta, geriau minkštesnė. Aš miltų sunaudojau apytiksliai tiek, kiek nurodyta. Tikslų skaičių pamečiau ties 550 gramų, tačiau dar 50 g tikrai sudėjau beminkydama.

Taigi tešlą uždengiame ir pastatome šiltai pusvalandžiui. Kai tešla pakyla, padaliname ją į dvi dalis, suformuojame kepaliukus, kuriuos dar paliekame kilti pusvalandžiui. Tuo metu orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros. Pakilusiuose kepaliukuose aštriu peiliu įpjauname negilias įpjovas ir kepame maždaug 30 min.

Ši duona skaniai kvepia, pomidorai suteikia pikantiško prieskonio, kas man asmeniškai labai patinka. Beje, tik begamindama pastebėjau, jog baigėsi pomidorų tyrė, tačiau apsiėjau ir be jos… Manau, ji tik ryškesnę spalvą būtų suteikusi.

Receptas iš “Wypieki ze smakiem”.

Būna, pamatai receptą ir negali susilaikyti. Jei trūksta ingredientų, susiperki, o jei visko yra – iškart puoli gaminti. Taip buvo ir su šiuo receptu. Pamačiusi suspirgėjau, nusipirkau trūkstamos cukinijos ir jogurto ir pradėjau suktis virtuvėje. Ta proga net patikrinau lenkų kalbos žinias, mat receptas lenkiškas.

2 kepalėliams reikės:

~250 g cukinijos

25 g šviežių mielių

400 ml natūralaus jogurto

50 ml alyvuogių aliejaus

1 šaukšto druskos

1 šaukšto cukraus

1 arbatinio  šaukštelio raudonėlių

800-900 g miltų + šiek tiek miltų stalviršiui pabarstyti

Nuluptą cukiniją sutarkuojame (aš tarkavau burokine trintuve) ir nuspaudžiame skystį, kad liktų vien tarkiai. Jogurtą šiek tiek pakaitiname – užvirti jis neturi, bet turi gerai įšilti. Šviežias mieles užpilame nedideliu kiekiu pašildyto jogurto ir gerai išmaišome. Po to į dubenį supilame likusį jogurtą, sudedame cukiniją, druską, cukrų, raudonėlį, aliejų, gerai išmaišome ir pildami miltus išminkome tešlą. Ją reikia palikti kambario temperatūroje 40 min., kad kiek pakiltų.

Tada ant miltais pabarstyto stalviršio dedame tešlą, iš jos suformuojame du kepaliukus. Juos dedame ant kepimo skardos, įpjauname peiliu keliose vietose ir paliekame dar pusvalandžiui pakilti. Orkaitę įkaitiname iki 250 laipsnių. Tokioje temperatūroje duoną kepame 5 min., o dar 30 min. kepame sumažinę karštį iki 200 laipsnių. Išimtus kepaliukus atvėsiname ir riekiame.

Neiškenčiau neparagavusi dar šiltos duonos… Mmm.. labai švelniai jaučiasi raudonėlis, savitą skonį duoda cukinija. O dėl jogurto duonelė minkšta ir drėgna. Skanu ir viena prie arbatos, ir ko nors užsitepti. O ir vargo ne tiek daug. Be reikalo taip retai kepu duoną

Skanumynas, keptas Tėvo dienos proga. Turiu tėtį, kuriam skaniausi, pasak jo, “drėgni” kepiniai, ypač su įdaru. Tad taikiausi pagaminti į jo skonį.

Nei mažam, nei dideliam keksui reikės:

3 stiklinių miltų

4 kiaušinių

2/3 stiklinės jogurto

1 stiklinės cukraus

1 valgomojo šaukšto sausų mielių

1 stiklinės sviesto (aš jį išlydžiau)

1 stiklinės iškaulintų vyšnių – šviežių, šaldytų arba konservuotų

100 g juodojo šokolado glaistui

Gaminimas genialiai paprastas. Sumaišome cukrų, kiaušinius, jogurtą ir sviestą. Tada įmaišome miltus ir mieles. Trumpai pakildiname tešlą. Kepimo formą ištepame sviestu ir pabarstome miltais. Klojame dalį tešlos, suberiame vyšnias ir užklojame likusia tešla.

Dėl vyšnių – šviežias, šaldytas ar kitu būdu nelabai saldžias nepamaišytų palaikyti sumaišius su pora šaukštų cukraus.

Keksą kepame apie valandą 180 laipsnių temperatūros orkaitėje.

Atvėsusį keksą aptepame lydytu juoduoju šokoladu, sumaišytu su gabalėliu sviesto. Palaukiame, kol glaistas sustengs, ir skanaujame. Tikrai geras kepinys. Nei per saldus, nei per prėskas. O ir drėgnumas tinkamas. Žodžiu, greitas ir geras būdas pasiskaninti gyvenimą.

Recepto pagrindas imtas iš čia, priedai – iš galvos.

Vienu metu jau maniau, jog pasirinkau per rimtą iššūkį sau ir savo orkaitei – iškepti moliūgų duoną. Pirma, tam reikėjo nemažai laiko. Antra, nuomojamo buto dujinė orkaitė ne visada nori kepti taip, kaip pageidauju aš. Tačiau pagaliau prisiruošusi užsibrėžtą tikslą įvykdžiau, manau, gana gerai.

Moliūgų duonos receptą radau viename vokiškame receptų rinkinyje, “Kochen mit Pfiff”. Jame ji pavadinta “Šiaurės Vokietijos moliūgų duona”.

Reikės (ne itin dideliam kepaliukui):
250 g moliūgo

50+50 g sviesto
100 ml pieno
1/2 arbatinio šaukštelio malto imbiero
1/4 arbatinio šaukštelio maltų kvapiųjų pipirų
miltų
1/4 pakelio mielių
1 šaukšto cukraus
1 šaukšto druskos
1 kiaušinio

vandens

Moliūgą supjaustome kubeliais, užpilame vandeniu (kad kiek apsemtų) ir apie 20 minučių verdame.

Tada visą masę sutriname, įberiame imbiero, kvapiųjų pipirų, supilame pieną ir įdedame 50 g sviesto. Viską išmaišome iki vientisos masės. Atvėsiname.

Ruošiame tešlą. Mieles ištriname su cukrumi, įmušame kiaušinį, supilame moliūgų masę, po truputį beriame miltus ir išminkome vientisą, prie delnų nelimpančią tešlą. Ją paliekame valandai pakilti. Kepimo formą ištepame riebalais ir pabarstome miltais. Iš pakilusios tešlos suformuojame kepalėlį ir dedame į formą. Tešlą aptepame išlydytu sviestu (tiksliau, jo dalimi) ir šauname į neįkaitintą orkaitę. Kepame 45 minutes 180 laipsnių temperatūroje.
Duonai iškepus, ją aptepame likusiu išlydytu sviestu ir dar kelias minutes palaikome orkaitėje.

Tiesą sakant, tikėjaus kažko daugiau. Tačiau gali būti, jog pagailėjau prieskonių arba moliūgas vis dėlto buvo kiek neprinokęs. Šiaip ar taip, duona išėjo skani, puri, su traškia plutele. Ypač gardu buvo su juoda arbata. Tarsi primityvus derinys, tačiau tiko.

Tokį paprastą, bet labai suintrigavusį receptą radau sename angliškame reklaminiame žurnalėlyje. Jis buvo priskirtas rubrikai “eating out”. Na, taip, picos pyragas tobulai tinka iškylos patiekalui. Bet ne menkiau jis tinka ir sotiems pietums namuose ar darbe.