Mokykloj mane mokė, kad nedera rašyti dviejų įžangų. Bet šįkart kitaip neišeis. Pirma turiu pasipasakoti apie planą-chuliganą. Kažkurį sausio pabaigos vakarą susimąsčiau, kad naršyklėje esu prisižymėjusi gyvą galą receptų, kurie… taip ten ir tūno. Tad nusprendžiau vasarį sau asmeniškai paskelbti “bookmarksuose pasižymėtų receptų mėnesiu” (fui, svetimybė…). Pradėsiu nuo deserto.

Mano vyrą su “Guinness” sieja artimi santykiai. Tad neišvengiamai, jei receptas su šiuo alum, turiu jį pagaminti. Dėl to seniai pasižymėjau šį receptą ir va pagaliau prisiruošiau. Nes vyrą lepinti reikia.

Pyragui reikės:

250 ml Guinness alaus
250 g sviesto
150 g grietinės
75g kakavos (nesaldintos)
400 g cukraus (arba, pasak Bea, mažiau, jei norisi ne taip saldžiai)
2 kiaušinių
275 g miltų
1 šaukšto kepimo miltelių
šiek tiek vanilės ekstrakto

Alų supilame į puodą, sudedame sviestą ir pamažu šildydami išlydome iki vientisos masės. Dubenyje išplakame kiaušinius su grietine. Į alaus masę sudedame kakavą ir cukrų, išmaišome. Tada alaus masė keliauja į grietinės ir kiaušinių plakinį. Vėlgi gerai išmaišome, supilame miltus su kepimo milteliais, įlašiname vanilės ekstrakto. Tikrai tikrai, patvirtinu – tešla išeina baugokai skysta, bet nereikia baimintis, viskas iškepa puikiai. Taigi pilame į kepimo skardą ir kepame 180 laipsnių temperatūroje ~45-60 min. Geriausia vis bakstelti pagaliuką ir patikrinti, ar pyragas iškepęs.

Pirma apie skonį – alus jaučiasi. Taip subtiliai, neįkyriai, tačiau nenuginčijamai. Saldus (aš dėjau beveik visą cukraus normą), tačiau vėgli neįkyriai. Šiaip jau geras paprastas pyragas.

O dabar apie broką. Nežinau, gal daug kam taip būna: išsiruoši plakti, maišyti, kepti ir t.t., o, pasirodo, kakava beveik baigės. Todėl mano pyragas toks aristokratiškai išbalęs. Visgi šiaip ar taip esu patenkinta rezultatu. O dar su puodeliu kavos… Mmm…

Receptas rastas Braškėse su pipirais.

Jaučiuosi beveik maniakė. Kone dar miltuotais nuo gnocchi pirštais puolu maigyti kompiuterio klavišų. Nes kitaip pamiršiu, nespėsiu, nebus nuotaikos… Ir nepapasakosiu, kaip antrąkart gyvenime gaminau tiramisu. Abu kartus taip sutapo, kad desertą ruošiau atlikus “damų pirštelių”. Na, bet svarbu, kad atliko. Nes tiramisu yra toks skanus, kad vertėtų išnaudoti menkiausią progą jo pagaminti. Kita vertus, jei gaminčiau dažniau, vyrui ne tik vestuvinės kelnės taptų ankštos.

Todėl šįkart – minimalistiškai. Iš visų galimų tiramisu variantų pasirinkau šį. Kodėl? Nes nebijau termiškai neapdorotų kiaušinių. Na, ir turėjau grietinėlės, kurią reikėjo suvartoti. Recepto nekartosiu. Įdėsiu tik vaizdinį rezultatą. Ir tokį…. tokį… mmmmmmm…. kaip nuodėmingai skanu! Neverta nė sakyti, sudorota buvo vos tik viskas susistovėjo. Nežinau, ar mėginsiu varijuoti receptais. Atrodo, ir pirmąjį kartą pasirinkau tokį. O kai gerai – negi keisi? Tiesa, dėl alkoholio – vis dėlto puikiausiai dera romas. Ir taškas.