Ignės puodas

Po ilgos tylos grįžtu su paskutine žinia – atia, atia! Puodas.lt išeina užtarnautų ilgalaikių atostogų. Visas turinys išliks prieinamas, o tobulinimo darbai tebevyks, bet nebegaliu ir nebenoriu skirti tinklaraščiui tiek laiko ir dėmesio, kiek jis nusipelno. Atėjo metas permainoms. O aš labai mėgstu permainas. Jos sukelia jaudulį.

Tie keleri metai, praleisti gaminant, ragaujant ir aprašant, buvo smagūs ir įdomūs, bet mane jau kviečia dar smagesni ir įdomesni dalykai. Pavyzdžiui, alaus gamyba. Būna, kad ilgai į ką nors žiūrėdamas ir pats užsimanai. Metus stebėjusi alų verdantį vyrą ir pati užsimaniau pabandyti užsiimti ta alchemija. Taip gimė belgiškas elis Madame Bovary (nes man labai patinka šviesūs belgiški eliai). Receptą ir kitas smulkmenas galima rasti čia.

Labai jaudinausi – ar išvirs, ar pavyks, ar sugebėsiu. Nesugebėjau tik vieno – pakelti pilno 16 l puodo, todėl vyras tapo pagalbiniu darbininku. Ačiū jam už pamokymus ir pagalbą. Kaip pirmas blynas, alus išėjo pakankamai geras. Aromate ir skonyje dominuoja salsvos vaisių natos, puta daili ir ilgai besilaikanti. Citrinos ir imbiero aromatai vos juntami (šioje vietoje galėjau kiekį ir padidinti). Buvo smagu ir įdomu, norėčiau pamėginti dar kartą!

Tad štai, paskutinis pasispardymas, paskutinis sudie. Visą rytą trypčiojau iš nekantrumo, kol galėsiu paspausti mygtuką Publish. Nes kaip sakiau, išsiskyrimai ir permainos man reiškia ne liūdesį, o naujas galimybes. Už tai ir pakelkime bokalą alaus!

Ačiū visiems, skaičiusiems, pasitikėjusiems ir gyrusiems

O dabar, kaip sako delfinai, So long, and thanks for all the fish!

Kas namuose verda alų, tas žino, kad nutekinus misą atlieka gyvas kalnas išmirkusių saldžių salyklinių grūdų. Iki šiol mes visą tą kalną ir išmesdavom (išskyrus tuos kelis grūdus, kuriuos “sulesdavo” šuva. Bet anąsyk vyras pamėtėjo mintį – girdi, iš tokių atlikėlių reikia duoną kepti. Vos tik surado man receptą ir vos tik išvirė alaus, aš atsimatavau, kiek man reikia ir kibau į darbą.

1 nemažam kepalui reikės:

2.5 puodelių salyklinių grūdų

5 puodelių kvietinių miltų

saujos nesmulkintų grūdų arba saulėgrąžų sėklų

~28 g šviežių mielių

1 a. š. cukraus

žiupsnelio druskos

~ 400 ml stouto (kadangi naminio nebebuvo, pyliau pirktinį – puikiai tiks “Guinness” ar “Murphy”)

Dubenyje sumaišome miltus, salyklinius grūdus ir grūdus arba sėklas. Viduryje padarome įdubimą ir paliekame pastovėti. Mieles ir cukrų sumaišome ir užpilame maždaug 100 ml alaus. Gautą skystį supilame į įdubimą miltų ir grūdų mišinyje, užberiame šiek tiek miltų ir paliekame 20 min., kol susidarys putos. Po to išmaišome visus ingredientus ir, pamažu pildami alų, išminkome tešlą, kol nebelimpa prie dubens sienelių. Minkyti reikia iš peties, kad miltai, grūdai ir alus suformuotų tvirtą turtingą tešlą. Ją uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje 1-1.5 val. Tada dar kartą išminkome tešlą ir suformuojame kepalą. Galima jį kepti tiesiog taip, kepimo popieriumi išklotoje skardoje, arba dėti į kepimo formą. Į manąją tešla netilpo, todėl kepiau tiesiog didelėje skardoje. Kepti reikia 10 min. 220 laipsnių orkaitėje ir dar 30-40 min. 190 laipsnių orkaitėje. Kambarį greitai užplūs malonus aromatas. Ar duona iškepusi, sužinosite pastuksenę į jos apačią – turi pasigirsti duslus garsas

Prisipažinsiu, kai atriekėme dar šiltos duonos, man ji pasirodė sausoka. Galvojau, viskas, šitoks kepalas nepavykusios duonos. Bet! Kitą rytą ji pasirodė besanti drėgna, maloniai turtingos tekstūros. Ir tą drėgnumą ji išlaikė beveik visą savaitę, kol suvalgėme (nors labiau aš viena) kepalą. Geras būdas ekonomiškiems namų ūkiams sunaudoti atlikusius salyklinius grūdus. Tikiuosi, vyras iki vasaros dar virs alaus, kad galėčiau paeksperimentuoti su duona – ar medaus krestelti, ar ruginių miltų įmaišyti.

Aš tyliu. Aš nesiteisinu. Yra kaip yra – kartais reikia neturėti laiko ar jėgų… Ar abiejų, kaip, pavyzdžiui, šį sekmadienį. Seniai taip besitrankiau – nuo Panevėžio ryte, iki Šiaulių krašto perpiet ir Kauno vakare… Ir sunkaus pavargėliško miego Vilniuje.

Apskritai šitas patiekalas labiau žiemiškas ar rudeniškas. Bet būna ir vėsių pavasario dienų (tikiuos, nebebus labai žvarbių…). Šitą receptą norėjau išmėginti senokai, tik reikėjo gauti geros jautienos. Ir gavau. Labai gero jautienos kumpio. Tiesa, aš nežinau, kiek smarkiai mano vyro širdis verkė matant į troškinį pilamą “Guinness”. Bet nesakė. Ir nesiskundė.

4 porcijoms reikės:

2 v. š. alyvuogių aliejaus

1 nedidelio stambiai kapoto svogūno

75 g rūkytos šoninės

0,8 kg jautienos supjaustytos gabalėliais

300 ml “Guinness”

250 ml sultinio (pageidautina jautienos)

1,5 v. š. miltų (su pipirais ir druska sumaišytų)

prieskonių: petražolių, lauro lapų, čiobrelių

Troškintuve įkaitiname dalį aliejaus ir jame apkepame smulkintą svogūną, kol suminkštės. Tada sudedame šoninę ir kepame dar 4-5 minutes. Vis pamaišome. Išimame iš troškintuvo.

Jautieną pavoliojame miltų mišinyje ir kepame likusiame aliejuje. Kepti reikia nedidelėmis partijomis iš visų pusių, kol mėsytė apskrus. Tada sumažinus ugnį į troškintuvą sudedame svogūną su šonine, visą apkeptą mėsą, supilame alų ir sultinį, sudedame prieskonius. Jei yra noro, dar padruskiname ir papipiriname ir užviriname.

Viską verdame apytiksliai 2,5 val. Tiesiog po kokios 1,5 val. vis žvilgtelime, ar jau mėsa minkštutėlė. Na, turi būti minkšta ir tirpstanti burnoje.

Taip ir buvo. Tirpo burnoje. Aš gal kiek sultinio per daug įpyliau, tad nesutirštėjo kaip reikiant. Bet vis tiek. Skanu. Minkšta, aromatinga… Mmm… Pats tas žvarbiai dienai. Su bokalu stouto.

Receptas iš delicious. magazine kovo mėn. nr.

Kokias dvi savaites vaikščiojau galvodama, kaip noriu krevečių. Bet nebuvo nei laiko, nei konkrečios idėjos, kaip tos krevetės turėtų atrodyti. Galop penktadienio proga nusprendžiau pasigaminti skrudintų krevečių alaus tešloje.

Reikės:
200 g šaldytų virtų krevečių be kiautų
stiklinės alaus (geriausiai tiktų juodas alus – labiau jaustųsi kvapas ir skonis)
2 kiaušinių
3 šaukštų lydyto sviesto
miltų
2 skiltelių česnako
pusės citrinos sulčių
juodųjų pipirų
druskos
daug aliejaus

Pirmiausia atšildome krevetes. Visas šaldytas jūros gėrybes reikia atšildyti šaldytuve arba šilto vandens vonelėje. Paliktos kambario temperatūroje, jos greitai suges, mat jose sparčiai dauginasi bakterijos.
Taigi atšildytas krevetes reikia apipilti citrinos sultimis, apibarstyti druska ir juodaisiais pipirais, išspausti česnako skilteles. Tegul jos trumpai pasimarinuoja.

Ruošiame tešlą. Na, tešla kaip tešla, tik kad vietoje pieno pilame alų, o sviestą prieš įmaišydami išlydome keptuvėje. Tešlą, be abejo, reikėtų paruošti tirštesnę.

Keptuvėje arba puode įkaitiname daug aliejaus (na, kad skrudintųsi) ir po vieną dedame tešloje apvoliotas krevetes. Skrudiname, kol parunda.

Taip toptelėjo, kad prie krevečių tiks paprasčiausi salotų lapai ir pomidorai, apibarstyti juodaisiais pipirais. Ant viršaus dar tėkštelėjau Heinz padažo. O greta puikiai derėjo šardonė vynas iš Čilės.
Niam. Buvo labai skanu. Taip skanu, kad tą patį gaminau du vakarus iš eilės. Krevetės buvo švelnios, sultingos ir labai aromatingos.

Jaučiausi skolinga vienam žmogui, tad nutariau savotiškai atsidėkoti pietumis. Patiekalą rinkosi jis, o aš savo ruožtu jį interpretavau ir papildžiau garnyru.

Reikės:
500 g jautienos (pasirinkau kumpį su kaulu)
2 nedidelių svogūnų
kmynų
0,5 l tamsaus alaus (pačiupau Švyturio “Baltijos”)
pipirų, druskos
garstyčių
raudonėlių