- Ignės puodas - http://puodas.lt -

Skanus Berlynas

Man maistas ir kelionės – dvi to paties obuolio puselės. Tyčia dėl vieno ar kito patiekalo dar nesu keliavusi, bet kaskart planuodama ilgesnę ar trumpesnę išvyką susirenku kuo daugiau informacijos apie maistą – ką valgyti, kur valgyti, ko būtinai paragauti. Todėl sugalvojusi porą dienų pabūti Berlyne dariau tą patį – dėliojau restoranų ir užkandinių žemėlapį. Visų į sąrašą įtrauktų maitinimo įstaigų neaplankiau (per tokį trumpą laiką tai neįmanoma!), bet spėjau susidaryti labai teigiamą Berlyno maisto kultūros įspūdį. Jau išvykdama žinojau, kad tai margas miestas, kupinas kulinarinių atradimų. Tik spėk ragauti!

Tradicijos

Koks yra vokiškas maistas? Iš pirmo žvilgsnio – nelabai ypatingas (ir nelabai gražus; ar kada teko matyti mėlyną karpį, Vokietijoje tradiciškai tiekiamą per Kalėdas?). Dešros, šniceliai, karkos, rauginti kopūstai ir, žinoma, bulvių palyda. Kaip be jos? Vis dėlto paragauti vietos maisto reikia visur, net ir tokiame kulinariškai margame mieste kaip Berlynas. Geri atsiliepimai atvedė į Hackethal’s Gaststätte [1], esantį Mitės rajone. Paklausę patarimų atkurnėjome restoranui vos atsidarius. Ir nesuklydome – jis nedidelis, todėl kur nors užgaišus net ir nerasi vietos prisėsti. Lankytojai – beveik išimtinai vien užsieniečiai, privilioti teigiamų įvertinimų. O šie ne veltui tokie geri – aptarnavimas malonus ir draugiškas, meniu nedidelis, taigi, viskas šviežia, o maistas tikrai skanus. Ir taip gardžias Niurnbergo dešreles tobulomis pavertė nuostabios garstyčios. Tikrai, nesu niekur kitur ragavusi tokių gerų garstyčių! Prietelius pasirinko troškintas veršienos kepenis intensyviame vyno padaže. Sakė, buvo skanu. Tuo tarpu desertui pasirinktas štrudelis, deja, buvo labai vidutiniškas. Tačiau ne jis labiausiai gadino nuotaiką, o veidmainiškas restorano savininko elgesys. Su klientais saldus kaip medus, su darbuotojais – pasipūtęs ir piktas kaip gaidys. Vien dėl to neičiau antrą kartą į tą restoraną, o skanių dešrų (ir alaus!) ieškočiau Brauhaus Lemke [2], įsikūrusiame prie pat Aleksandro aikštės.

Niurnbergo dešrelės. Šviežios ir gardžios.

Kalbant apie dešras, visi, apsilankę Berlyne, privalo paragauti tradicinio gatvės patiekalo, gimusio būtent šiame mieste, – dešrelių kario padaže (currywurst). Užeigų, prekiaujančių šiuo patiekalu, rasite visur, net išeidami iš Šėnefeldo oro uosto. Patiekalo istorija nesena, bet glaudžiai susijusi su pačios Vokietijos istorija. Kaip žinia, pokario metais Berlyną reikėjo atstatyti kone nuo pat pamatų. 1949 m. ponia Herta Heuwer iš mieste įsikūrusių britų kareivių gavo kečupo. Pagardino jį prieskoniais, užpylė ant apkeptų kiaulienos dešrelių ir ėmė pardavinėti statybininkams. Šiems sotus ir nebrangus patiekalas labai patiko. Netrukus currywurst paplito ne tik pačiame Berlyne, bet ir kituose Vokietijos miestuose. Kaip jau minėjau, dešrelių su kariu ir kečupu rasite visuose Berlyno rajonuose. Vienos bus geresnės, kitos prastesnės. Rekomenduoju Curry 61 [3] – dėl draugiško ir greito aptarnavimo, gero kainos ir kokybės santykio, skanios dešrelės ir labai racionalaus kečupo kiekio. Padažo nei per daug, nei per mažai, o gruzdintos bulvytės puikiai atsveria intensyvesnius dešrelės ir kečupo skonius.

Garsioji currywurst

Tendencijos

Berlynas – tikras daugiakultūrinis didmiestis. Jame nestinga pačių įvairiausių maitinimo įstaigų, atspindinčių gyventojų margumyną. Tai puikus miestas ieškantiems kulinarinių naujovių ir atradimų. Štai kad ir ramenai – Berlyne šito japoniško patiekalo banga, jei neklystu, prasidėjo prieš kelerius metus ir neketina nuslopti. Į nusižiūrėtas ramenines taip ir nespėjau užsukti, bet, jei smalsu, ketinau užsukti į Hako Ramen [4], įsikūrusį į šiaurę nuo Rytų pusės galerijos, ir Cocolo [5] Kroicberge. Vietnamietiško maisto taip pat neparagavau, bet ketinau užsukti į Mitėje įsikūrusį PHO-Noodlebar [6]. Sekmadienį atsitrenkusi į užrakintas minėtosios rameninės Cocolo duris, galiausiai papietavau korėjietiškame restorane Kimchi Princess [7]. Vos gavusi dar spragsintį molinį dubenį bibimbapo, mintimis iš karto grįžau į Seulą! Kimchi Princess tikrai patiks ieškantiems autentiško korėjietiško skonio. Dienos metu geriausia ten eiti troškinių ir bibimbapų, o vakarais – korėjietiško barbekiu.

Bibimbapas moliniame dubenėlyje.

Beviešėdama Berlyne vis dėlto spėjau pagauti vieną tendenciją už uodegos ir labai tuo džiaugiuosi. Tai pokė – havajietiškas patiekalas su žalia žuvimi (jo variantą galima rasti ir knygoje Rytų Azijos Virtuvė [8]). Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų restoranų, tiekiančių pokė dubenėlius. Berlynietiškas MA’LOA [9], beje, kaip tik ieško franšizės partnerių. Restoranėlyje galima rinktis jau iš anksto sudarytus derinius (aš tą ir dariau, nes norėjau įvertinti jų kūrybą) arba pačiam susidaryti pokė dubenėlį. Rudi arba sušio ryžiai, lašiša, tunas, krevetės arba tofu, o ant viršaus – įvairiausi priedai ir pagardai, nuo kimči iki riešutų ir wakame dumblių. Mano pasirinktas dubenėlis su tunu pateisino lūkesčius. Žuvis buvo labai minkšta, padažas – maloniai, bet saikingai aštrus, o visi priedai puikiai skambėjo tarpusavyje. Nieko netrūko, pasimėgaudama sukirtau viską iki paskutinio kąsnio. Aplinka restorane jauki, šiuolaikiška ir žaisminga. Yra net sūpynės, ant kurių įsitaisius atsiveria vaizdas į judrią Oranienburger gatvę.

Du pokė dubenėliai – kairėje su kimči ir lašiša, dešinėje su tunu.

Prie tendencijų reikėtų priskirti ir Commonground [10] – Mitėje esantį restoraną, kasdien nuo 7.30 iki pat 17.30 siūlantį pusryčių patiekalus. Tai puiki vieta praleisti tingią dieną, mat pasibaigus maisto metui prasideda kokteilių vakarai. Tiesa, alkoholinių kokteilių galima užsisakyti nuo pat ankstyvo ryto. Berlynas tikrai moka brančinti. Kasdien. Commonground, kaip ir priklauso šiuolaikiškam miesto restoranui, siūlo madingus pusryčių patiekalus. Valgiaraštyje ryški tex-mex virtuvės įtaka. Mane ji ir priviliojo, todėl dar prieš įsitaisydama prie staliuko žinojau: valgysiu pusryčių takus. Atkeliavo jie gerokai didesni, nei tikėjausi, ir tai buvo malonumas nuo pirmo iki paskutinio kąsnio. Plėšyta kiauliena, burnoje tirpstanti kreminė kiaušinienė, nuostabūs vyne marinuoti svogūnai – ko dar norėti? Prieteliaus be lukšto virti kiaušiniai, patiekti ant drūto skrebučio su žalia mole ir raudoname padaže troškintu čorisu, taip pat buvo be priekaištų. Visa tai nuplovė gardus naminis limonadas.

Pusryčių takai dešinėje, huevos rojos – kairėje.

Desertai

Desertas – malonus dalykas, ar ne? Tai gali būti skambi paskutinė valgymo nata. Žinoma, gali jis ir nuvilti, bet Berlynas, laimė, šiuo atžvilgiu manęs pagailėjo. (Na, išskyrus tą štrudelį Hackethal’s Gaststätte [1], bet čia jau pati kalta.) Dideliu malonumu tapo ledai iš Vanille & Marille [11]. Gamintojai firminių kioskų turi visame Berlyne – pakaks keliaujant užmesti akį į žemėlapį ir tikėtina, kad pasitaikys proga paragauti jų ledų. Aš aplankiau ledainę Kroicberge ir iškart supratau, kad Vanille & Marille ledai tikrai populiarūs. Netrukus po atsidarymo prie ledainės jau rikiavosi eilutė žmonių, nekantraujančių karštą sekmadienio apypietę atsigaivinti pieniniais arba vaisiniais ledais. Galima rinktis tamsų arba šviesų vaflį, o į jį įtupdyti vieną arba du rutuliukus ledų. Skonių įvairovė buvo trumpam susukusi galvą, bet galiausiai mano rankoje atsidūrė sezoninis skonis Vienos pavasaris (su pistacijomis, migdolais ir vyšnių likeriu), o prietelius išsirinko Juodąją citriną. Ledai buvo gardūs, kokybiški, bet, pripažinsiu, šiek tiek nublanko prieš klaipėdiškių Ledų architektų [12] kūrinius.

Juodoji citrina ir Vienos pavasaris.

O dabar – apie kitokį desertą. Vieną nesaldų patiekalą, tapusį visos dienos desertu! Pradėsiu iš tolo, kad būtų lengviau įsijausti į vakaro nuotaiką. Šiltą ir saulėtą pirmadienio popietę, prisikirtę pokė ir išvaikščioję Tirgarteną (vieną didžiausių parkų Berlyne), jautėmės sotūs ir laimingi. Nusprendę, kad apsieisim be vakarienės, iškeliavome į prieteliaus išrinktą barą The Muted Horn [13]. Beragaudama puikų alų pajutau alkio kirminą… ir didžiam savo siaubui supratau, kad bare n-ė-r-a maisto. Nėra, negamina. Kirminą pavyko numalšinti sūriomis lazdelėmis, bet žinojau: reikia ko nors rimčiau užkąsti, antraip būsiu pikta kaip širšė. Ir staiga atėjo nušvitimas. Žvaigždynai ir planetos susilygiavo, papūtė palankus vėjas ir aš prisiminiau, kad pakeliui į nakvynės vietą, tik išlipę stotele anksčiau, mes rasim maisto. Ir ne bet kokio, o iš mano gudraus maitinimo vietų žemėlapio! Taigi, pirmadienį 22.30 išlipam iš metro, patraukiam šviesų link ir randam gyvą, šurmuliuojantį Berlyną. Kas eina currywurst, kas picos, bet mūsų akys krypsta į kuklų kioską ir prie jo vinguriuojančią eilutę. Kelios minutės laukimo, ir mūsų rankose atsiduria išsvajotieji… kebabai! Apie Mustafa’s Gemüse Kebap [14] legendos sklando ir už Berlyno ribų, todėl prie kiosko visada būna eilė (mums belaukiant ji tik dar labiau ištįso!). Laukia žmonės po darbo, laukia turistai, laukia draugų kompanijos. Ir ne veltui. Ranką prie širdies pridėjusi turiu pripažinti, kad tai buvo skaniausias mano valgytas kebabas. Sultinga mėsa, šviežių ir keptų daržovių gausa, optimalus padažų kiekis, šlakelis citrinų sulčių, ant viršaus užtrupintas sūris ir aromatingi kalendrų lapeliai – toks yra puikaus kebabo receptas. Valgyti jį tiesiog gatvėje buvo didžiulis gastronominis malonumas. Vis dar menu to kebabo, tapusio dienos desertu, skonį. Ir dėkoju vienai komentatorei feisbuke, pasiūliusiai ten nueiti. Ačiū, Vaida!

Nuostabieji kebabai.

Tuo skambiu kebabu ir baigėsi mano kulinariniai nuotykiai Berlyne. Išvykau sužavėta gastronominės kultūros Vokietijos sostinėje, džiaugdamasi visais atradimais ir skoniais. Mano maisto žemėlapyje dar liko neaplankytų vietų, tad… iki kito karto, Berlyne?