…arba eik ir valgyk, valgyk ir eik. Kai tik feisbuke pasklido žinia, kad ir Klaipėdoje įvyks kulinarinis safaris Klaipėda Gastro 2016, mano širdis uždainavo iš laimės. Viena, myliu Klaipėdą ir noriu, kad daugiau žmonių ją pamiltų, o tiesiausias kelias į širdį veda patys žinot per kur. Antra, su pavydu virtualiai stebėjau tokius pat renginius Vilniuje ir Kaune, kuriuos teko praleisti dėl darbų gausos ir ne visada lengvai įveikiamo atstumo. Užtat renginiui atėjus, galima sakyti, į mano kiemą, negalėjau praleisti progos. Pasirinkti iš dviejų maršrutų buvo lengva – tiesiog Žaliame buvo daugiau restoranų, kuriuos knietėjo aplankyti.
Buvo įdomu, kaip gi restoranai įgyvendins pačią tvaraus, sezoninio, lokalaus maisto temą. Vieniems pavyko ir už patiekalų idėjas būtų galima atiduoti visas žvaigždutes; kiti darė kažką panašaus ir tikėjosi, kad bus gerai. Gerai ir buvo – ar gali būti bloga pažintis (pirma arba artimesnė) su 6 uostamiesčio restoranais gaivų rudens vakarą linksmoje draugijoje? Tas vaikščiojimo ir valgymo žaidimas suburia ir suartina, eidamas iš vienos vietos į kitą pradedi atpažinti tuos pačius veidus, spėlioji, kiek restoranų jie jau aplankė, su kitais ir pora žodžių persimeti. Blogiausias (o gal kaip tik geriausias?) dalykas buvo tai, kad beveik visi Žaliojo maršruto restoranai tarp sezoninių daržovių (beje, lietuviškas ruduo vis dėlto nuostabiai ryškus!) įtraukė ir mano taip nemėgstamus burokėlius. Tai piurė, tai gabalėliai, tai visa burokėlių lėkštė… Ir pateikė taip šauniai, kad man patiko. Man, negalinčiai net pagalvoti apie burokus, niekada neįtraukiančiai jų į namų valgiaraštį, P-A-T-I-K-O. O dabar apie viską iš eilės – taip, kaip drauge (mūsų buvo keturi) ėjom tą vėsų rugsėjo 22-osios vakarą.
Pirma stotelė – Piccolini. Galvodama, kur Klaipėdoje nueiti pavalgyti, į lygtį niekada neįtraukiu šito restorano. Užsifiksavęs jis mano mintyse kaip šeimos restoranas, o kadangi man tokio pobūdžio maitinimo įstaigos neaktualios, apie jį ir negalvoju. Todėl buvo įdomu pamatyti, ką jis gali. O gali, pasirodo, nemažai. Svieste keptas Merkio šamas su ryžių ir lęšių košės palyda buvo subtilus, švelnus. Sūrstelėjusi žuvis puikiai derėjo su salsva koše ir kitais priedais: moliūgais, burokėliais, citrusinių vaisių padažu. Vaizdas gražus, skonis puikus – Piccolini aukštai užkėlė kartelę ir tapo atspirties tašku visam vakarui.
Pradinio optimizmo neištirpdė net netikėtai pasipylęs lietus – laimė, smarkiau nesušlapę pasiekėm Toną, dar vieną vietą, kurią rinkdamasi, kur eiti, vis pražiūrėdavau. Iš pat pradžių pasijutom nejaukiai – labai daug aptarnaujančio personalo, net užtvarėlę pasistatė prie įėjimo į salę, kad, neduokdie, kas nors neįeitų nekviestas. Pasodino prie didžiulio stalo ir liepė (na, neliepė, tiesiog tokia idėja buvo) klausytis džiazo. Garsiai. Taip garsiai, kad nei pasišnekėsi, nei aiškiai išgirsi, ką sako padavėja. Apėmė jausmas, kad žmonės tiesiog per daug stengėsi, ir tas noras pasirodyti nuteikė nemaloniai. Patiekalas – veršiena su grybukais ir bulvių apkepu (ir vienišu vyšniniu pomidoriuku) – buvo vidutiniškas. Lietuviško lapkričio spalvos, mėsa sausoka, o bulvių apkepas truputį per aštrus. Grybai, kita vertus, puikūs. Žodžiu, slogi aplinka ir maistas tik šiaip sau. Vakaro pabaigoje paaiškėjo, kad tai vis dėlto buvo juodžiausia dėmė Žaliajame maršrute.
Toliau per balas teškendami nulėkėm iki Navalio. Šviesi salė, taip pat skamba gyva muzika (tik šįkart aidi švelnūs pianino garsai), restoraniškai malonus aptarnavimas ir… tiesiog puiki trijų rūšių vakuume gaminta anties krūtinėlė. Vėl sezoniniai pagardai (ryškūs ir spalvingi). Ypač patiko žirnelių piurė ir tos riešutų plutelės. Antiena tirpte tirpo burnoje, skoniai buvo ryškūs, bet kartu subtilūs. Neradome prie ko prikibti ir Tone apėmęs slogutis kaipmat išsisklaidė – štai toks ir turi būti kulinarinis safaris!
Nuo Navalio netoli ir iki Monų. Atėjusius juokdamasis pasitinka personalas – mes vieninteliai lankytojai tuo metu! Sėsk, kur nori, daryk, ką nori. Mes ir darėm – pro stiklinę sieną stebėjom, kas vyksta virtuvėje. Monai pasiūlė trapios tešlos krepšelyje patiektą burokėliuose marinuotą lašišą su tais pačiais burokėliais, žalumynais ir, atrodo, grietinės ir krienų kremu. Sezoniška? Taip. Tvaru? Priklauso nuo to, iš kur traukė lašišą. Praktiška valgyti? Nelabai. Tie krepšeliai labai trapūs, todėl kąsti reikėjo atsargiai. Vis dėlto skoniai suderinti, švarūs, elegantiški – viskas puiku ir tuo pačiu labai moniška.
Iš besipildančių Monų kelias atvedė į sausakimšą Rene. Dėl šito restorano man labiausiai skauda širdį ir jis vis dėlto vertas atskiros apžvalgos. Gyvendama Vilniuje vis užsukdavau į vilniškį filialą – tai austrių, tai midijų, tai burnoje tirpstančio triušio. O kur dar nuostabus belgiškas alus! Panašus įprotis išsiugdė ir per pastaruosius metus – būtent tiek veikia klaipėdiškis Rene. Pirmosios restorano darbo savaitės buvo šlovingos (kartą apsilankę vos radome vietos prie baro), bet užteko vienos nepatenkintos ponios atsiliepimo, kelių prastesnių įvertinimų… ir kažkas atsitiko. Na, neina ten klaipėdiečiai nors tu ką. Tiesą sakant, tą vakarą supratau, kas ne taip – ir kaltė ne restorane ar jo virtuvėje. Jei įdomu, koks tos mįslės atsakymas, parašykit man asmeniškai – paaiškinsiu ;) Taigi, apie pačią degustacinę vakarienę. Rene paruošė net 5 opcijas. Pirmieji atėjusieji galėjo paragauti visų, vėlyvesniems paukščiams jau reikėjo rinktis. Mes pasirinkom 4 skirtingas. Taip, laukėm ilgai. Bet kai tiek žmonių ir dar virtuvė turi gaminti valgį eiliniams klientams, kurie nedalyvavo degustacinėje vakarienėje, tai visai suprantama. Patys užkandžiai ištraukti iš jau esamo jų meniu ir buvo labai netolygūs. Jautienos kapotinis gana blankus, jūrų širdelės kiek per sūrios, bet mano pasirinkta juodoji dešra tikrai verta dėmesio. Puiki skonių dermė! Užkeptų midijų laukėme ilgiausiai ir jos buvo neblogos, tik nespėjau nufotografuoti. Už kantrybę mus siūlė nemokamai pavaišinti alumi, bet jau buvom išlenkę po buteliuką belgiško, o dar laukė paskutinė stotelė. Rene tiesiog sunkiai sekėsi tvarkytis su lankytojų srautu. Tai reikalavo visų kantrybės ir supratingumo, bet drįstu teigti, kad šį testą išlaikė tik darbuotojai. Lankytojai, kurie turėjo būti atsipalaidavę ir nusiteikę šventiškai (čia ne maratonas!), buvo pirmi irzti, bumbėti, vartyti akis, o priėjus aptarnaujančiam personalui šiepė dantis ir apsimetė, kad viskas gerai. Mums viskas buvo gerai, ačiū už tą dešrą, aš dar grįšiu tik dėl jos!
Jau iš anksto buvome nusprendę vakarą baigti Achtung Baby. Na, patinka man ten nors tu ką. Liberali aplinka, ramus ir malonus aptarnavimas, platus gėrimų pasirinkimas ir labai organiškas požiūris į maistą. Vyninė nusprendė vaišinti burokėlių karpaču su karvės pieno sūriu ir kanapių sėklomis. Siūlė ir priderinto vyno taurę (nemokamai), bet mes išsirinkom kitką ir labai šventiškai baigėme kulinarinį safarį. Išėjome paskutinieji, iki švarumo išlaižę lėkštes. Subtilus ir grynas skonis iš vietinių produktų – mano galva, Achtung Baby tiksliausiai įvykdė to vakaro užduotį.
Apskritai kelionė per 6 restoranus buvo labai įdomi – tai buvo šešios skirtingos vietos su skirtingais veidais, visos savitos. Restoranai į temą pažvelgė skirtingai ir nenuobodžiai. Maršrutą pasirinkome intuityviai, bet taip išėjo, kad nuo didesnių, sotesnių patiekalų keliavome lengvesnių link – labai gerai, nes vargu ar tas šamas būtų taip smagiai lindęs vėlyvą vakarą. Manau, maršrutas geras, laiko sočiai. Net užgaišę Rene spėjome ir Achtung Baby atsipalaiduoti, ir deserto paragauti. Apie pastarąjį nerašysiu, nes nebuvo jis labai ypatingas. Tai yra, nei labai prastas, nei labai geras. Jis tiesiog buvo.
Kadangi keliavome ir kaip Bread and Beer, paskutinę pastraipą skirsiu alui. Gal jau pribrendom skirti šitam gėrimui daugiau dėmesio? Jis ne mažiau rafinuotas nei vynas ir lygiai taip pat derintinas su maistu. Bet. Vienintelis Piccolini pasistengė prie šamo paderinti ne tik vyną, bet ir alų. Na, skurdokas jų asortimentas, bet vis dėlto kažkas pasistengė ir įrašė tą eilutę apie alų. Ačiū jiems už tai! Tonas, Navalis – alus ten nieko nereiškia, o galėtų jie turėti bent kelis butelius šio to įdomesnio. Monai turi Sakiškių, bet derinti irgi nesivargino. Aš, jei ką, prie tos lašišos rinkausi Gose su avietėmis; skoniai nesipyko. Rene žaidžia kitame lygyje, jie patys vežasi tikrai gero belgiško alaus, kurį tą vakarą siūlė už mažesnę kainą (nesusilaikiau ir užsisakiau Straffe Hendrik Wild; nuostabus alus). Achtung Baby irgi turi ir pilstomo, ir buteliuoto alaus. Prie burokėlių karpačo nusitvėrėme butelį Lindemans Cuvee Renee – šaunus finalinis akcentas. Žodžiu, išreikšiu svajonę, kad po metų (taip, savanaudiškai norėčiau, kad renginys pasikartotų po metų) restoranai nustebins ne tik maistu, bet ir dėmesiu alui.
One comment