- Ignės puodas - http://puodas.lt -

Honkongo skoniai

Dviaukštis tramvajus pamažu bilda naktinėmis miesto gatvėmis. Pro atvirą langą plūstantis vėjelis gaivina – atslinkus tamsai Honkongą apleidžia visą dieną slegianti tvankuma. Šitas miestas, apie kurį svajojau jau seniai, pateisina lūkesčius, verčia širdį virpėti, o galvą suktis, kai apimta melancholijos užverčiu ją, ieškodama lopinėlio žvaigždėto dangaus. Tai gyvas energijos kamuolys, tai niekada nemiegantis didmiestis, tai šiurkštūs senoliai, alkūnėmis besiskinantys kelią metro link, tai rojus visiems maisto mylėtojams… Nuo miniatiūrinių užkandinių iki išblizgintų aukščiausios klasės restoranų, nuo pigaus mišelininio maisto iki slaptų barų, kuriuos žymi tik iš anksto sutarti ženklai – Honkongas vilioja ir gundo visus, pasiryžusius nerti jo glėbin. Mano keturios dienos Honkonge (ir viena Makau) buvo kupinos džiaugsmo, nuostabos ir skanių atradimų, dėl kurių ten grįžčiau vėl ir vėl… net jei vėlyvais vakarais po kojomis painiojasi žiurkės.

Tradicijos ir pažanga

Honkongas – pasaulio miestas. Prie jo kūrimosi ir klestėjimo prisidėjo daugybės tautų atstovai, tačiau tas kosmopolitiškumas ir modernios technologijos neišnaikino tradicinio maisto. Priešingai – kantonietiškų, sičuanietiškų ir, žinoma, honkongietiškų maitinimo įstaigų ten nors vežimu vežk. Štai vieną rytą pusryčiavome užkandinėje, siūlančioje ryžių košę su įvairiomis mėsomis arba žuvimi ir įvairius kepintus gardėsius. Pasirinkome kinišką youtiao – riebaluose keptą tešlainį. Šis kepamas sūrstelėjęs ir, įmirkęs skystoje ryžių košėje, puikiai papildė visą skonių paletę.

Makaronai su kumpiu

Konservuota jautiena kiaušinių plakinyje

Patį pirmąjį rytą Honkonge toli nesidairėme ir patraukėme į vieną iš kelių mieste veikiančių užkandinių (liežuvis nesiverčia to restoranu vadinti) Lan Fong Yuen [1]. Vietelė veikia jau kelis dešimtmečius, o valgiaraštyje – vien pusryčių (tiek vėlyvų, tiek ankstyvų) valgiai. Jie grynai honkongietiški ir keisti, kadaise gimę iš nepriteklių, bet pamėgti vietinių, o dabar medžiojami turistų. Štai kad ir makaronai su kumpiu – tiesiog sūrokame skystyje patiekti makaronai su keliais kąsniais kumpio ir saujele daržovių. Atrodytų, toks valgis gimsta tik tada, kai šaldytuve nieko nebėra, o valgyti norisi, bet… skanu! Dar keisčiau atrodė konservuota jautiena, įkepta į kiaušinius. Vaizdas prastas, bet skonis ir vėl neblogas. Viską užgėrėme šalta arbata su citrina, kuri greitai tapo mano mėgstamiausiu gėrimu.

Šalta arbata su citrina Lan Fong Yuen

O kitame spektro gale – restoranai ir užkandinės, imančios tradicijas ir kuriančios šiuolaikišką, madingą, instagramo vertą maistą. Viena tokių – Little Bao [2], įsikūrusi madingame SoHo rajone. Restorano pažiba – garuose virtos bandelės bao, įdarytos išradingais deriniais.

Bao su kiaulienos papilve

Kepti virtinukai kopūstų salotų patale

Pasirinkusi troškintą kiaulienos papilvę nepralošiau – mėsa tiesiog tirpo burnoje, lydima tekstūrą kuriančių svogūnų ir marinuotų agurkėlių. O minkšta, bet tvirta bandelė, regis, tik ir sutverta tokiam azijietiškam burgeriui – sugėrė skonius, bet neplyšo ir neiro. Jautienos šonkaulių mėsa įdaryti kepti virtiniai taip pat sužavėjo, bet, reikia pripažinti, bao bandelės ten karalienės.

Pigiausi mišelinai

Honkongas – nepigus miestas, tačiau keista ironija padiktavo taip, kad ten nestinga įkandamų Michelin žvaigždutėmis apdalytų restoranų. Štai vienas, Tim Ho Wan [3], vienu metu buvo apskritai pigiausias mišelininis restoranas pasaulyje! Tas padalinys persikėlė kitur, bet mes patekome į kitą, ne ką prasčiau vertinamą. Rasti jį nelengva, tenka pavažinėti liftu aukštyn žemyn, nes restoranas įsikūręs kažkur tarp metro stotelės ir didžiulio prekybos centro. O ir palaukti eilėje reikia, bet tikrai verta! Vos už 21 eurą prisikirtome tiek, kad po to teko pūškuoti. Bet taip jau yra vadinamuosiuose dim sum restoranuose. Kantoniečiai juos vadina yum cha – arbatinėmis. Jose taisyklės paprastos – gurkšnoji arbatą ir vaišiniesi visokiausiais virtiniais, bandelėmis, vištų pėdomis ir kitais gardumynais.

Garsiosios Tim Ho Wan bandelės su kiauliena

Ne ką mažiau garsus kiaušininis pyragas

Tim Ho Wan labiausiai garsėja traškiomis kiauliena įdarytomis bandelėmis. Ir ne veltui! Jos labai intensyvaus skonio – ir saldžios, ir sūrios; be to, minkštos, lipnios ir traškios vienu metu. Kita valgiaraščio pažiba – salsvas ir purus kiaušininis pyragas. O štai vištų pėdos pasirodė per blankios. Visą maistą kuo puikiausiai nuplovė gaivi ir lengva pu-erh arbata, kurios arbatinis kainavo mizernus 60 euro centų.

Gardžiausia kepta žąsis, kokios tik teko ragauti

Kalbant apie eiles, Azijoje nemažai teko jose prisistovėti. Ir tik vieną kartą nusivyliau – visi kiti pasiteisino. Pasiteisino ir 40 minučių laukti prie trejus metus iš eilės Michelin žvaigždutę pelniusio restorano Kam’s Roast Goose [4]. Kaip jau turbūt nuspėjote, restorano specializacija – kepta žąsis. Ir kokia žąsis! Sultinga, minkšta, su traškia plutele, pačiu tuo riebalų ir prieskonių kiekiu. Patiekta su salsvu mirkalu ji man išmušė visus saugiklius, beliko vartyti akis ir dūsauti. O greta užsisakyti traškūs sojų padaže marinuoti agurkėliai suteikė puikią atsvarą ir skonio balansą. Tai buvo nuostabi gimtadieninė vakarienė ir tik grįžusi į Lietuvą su apmaudu suvokiau, kad pernai Klaipėdoje gimtadieniškai pavakarieniavau bene dvigubai brangiau ir n+1 kartų prasčiau. Ir ta vieta vis dar veikia – aš nežinau kodėl…

Saldesniam gyvenimui

Kai būnu laiminga, deserto man nelabai norisi. Bet Honkonge apėmusi euforija neišsklaidė noro bent jau paragauti šio to saldesnio. Miestas garsėja kiaušininiais pyragaičiais, kurie neįtikėtinai pigūs (vienas nekainuoja nė 70 euro centų) ir beveik visada skanūs. Kad ir kur beragavau – gatvėje ar kepykloje – visi buvo kokybiški, maloniai salsvi, su trapios, bet tvirtos tešlos krepšeliais ir kreminiu įdaru.

Popiečio arbatėlė Teakha

O štai pačių pačiausių desertų ragavau arbatinėje Teakha [5], esančioje visai netoli garsiosios Man Mo šventyklos. Be sotesnių opcijų, ten siūlo puručių, lengvučių, tiesiog burnoje tirpstančių pyragų. Ir nuostabios arbatos. Tiesą sakant, skanesnės visoje Azijoje turbūt neteko gerti. Mano pasirinkta juodoji arbata su karamelizuotomis citrinomis gaivino, o štai prieteliaus rankoje atsidūręs kavos ir juodosios arbatos (!!!) gėrimas, paskanintas kondensuotu pienu, apskritai atėmė žadą. Pasirodo, tai honkongietiškas išradimas yuenyeung, miesto arbatinėse ir užkandinėse siūlomas jau bene aštuoniasdešimt metų. Teakha variantas buvo pats skaniausias, kokį teko ragauti Honkonge, todėl popiečio arbatėlės siūlyčiau eiti tik ten.

Kokteilis slapukiškame bare Stockton

Prieš miegą

Honkongas – barų meka. Iš 50 geriausių Azijos barų net 7 įsikūrę būtent Honkonge. Ir nieko keisto – miestas rodosi tiesiog sutvertas triukšmingesniems ar subtilesniems vakarojimams su gero kokteilio arba viskio taure rankoje. Dalis barų tviska viršutiniuose dangoraižių aukštuose, kviesdami į miestą pažvelgti iš aukštai. Bet įdomiausi tie, slaptieji, įkurti menant JAV Prohibicijos laikotarpio tradicijas. Vieną jų, Stockton [6], pasistengiau sumedžioti gimtadienio proga. Baro paliepimas dairytis lemputės mažai tepadeda, kai nėra jokios kitos nuorodos, tik kitų lankytojų užuominos apie skersgatvį kažkur populiariame naktinėtojų rajone Lan Kwai Fong. Bet vienas tamsus tarpduris vis dėlto atvedė į tą skersgatvį, o blausiai apšviesti laiptai – į barą. Tai, kad patekai tikrai į tą vietą, sužinai tik įėjęs vidun, kai maloni administratorė ištaria baro pavadinimą. Stockton rekomenduoju ne tik dėl įžanginių slėpynių. Prisėdus prie baro (o ten tikrai verta įsitaisyti prie baro) atsiveria užburiantis miksologijos pasaulis. Belieka įsipatoginti ir stebėti, kaip barmenai meistriškai kuria stebuklus taurėse. Patys kokteiliai puikiai sudėlioti ir subalansuoti, o meniu yra ir skonių diagrama, padėsianti išsirinkti. Visi kokteiliai pavadinti garsių literatų, garsėjusių liguistu polinkiu į alkoholį ir/arba narkotikus, garbei. Ir visi jie be išimties – meno kūriniai. O jei turite mėgstamą kokteilį, kurio nėra meniu, barmenai jį su malonumu paruoš.

Burnoje tirpstantys pasteis de nata iš Lord Stow’s Bakery, Makau

Papildomas raundas: Makau

Kadangi Makau, buvusioje Portugalijos valdoje, praleidau tik nepilną dieną, tebūnie to miesto kulinariniai atradimai kaip post scriptum Honkongui. Bet neapsigaukite – tai visai kitoks miestas, stulbinama Europos ir Azijos samplaika, per kelerius metus virtusi žemyno lošimų sostine. Man, valgytojai, tai buvo ir maisto sostinė. Nuo duriano ledų, kuriuos, turiu pripažinti, kapojau springdama ir gailėdamasi, iki portugališkų pyragėlių pasteis de nata, tiesiog tirpusių burnoje, – į Makau verta atvykti vien tam, kad pavalgytum. Gardžiausius pyragėlius aptikau garsios kepyklos Lord Stow’s Bakery [7] filiale. O skaniausias tos dienos atradimas slėpėsi nedidelėje gatvelėje Taipos saloje – paprasčiausias sumuštinis su kiaulienos pjausniu. Taip, nei daugiau, nei mažiau, tik keptas kiaulienos šmotas (su kaulu), įspraustas į bandelę. Nereikia nei salotų, nei padažų, nieko! Pakanka tobulai iškepti mėsą, kurios sultys ir padaro visą darbą. Ne veltui apie tuos sumuštinius tiekiantį užkandinių tinklą Tai Lei Loi Kei [8] sklando legendos!

Minimalistinis sumuštinis

Mintimis grįždama į Honkongą vis neatsistebiu, koks jis vis dėlto skanus ir beatodairiškai svetingas. Per kelias dienas ten aplankiau juokingai menką dalį restoranų, užeigų ir užkandinių – maitinimo įstaigos Honkonge skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių – tačiau tiek pakako, kad tapčiau to miesto gerbėja. Honkonge, aš dar grįšiu tavęs išragauti!