Ignės puodas

Ilgokai tylėjau… Per tą laiką spėjau ištekėti ir medų pakopinėti pietų Prancūzijoje. Kadangi pirmą savaitę buvo baisiai tingu stoti prie puodų, į vėžes įsivažiuosiu lengvu maisto įspūdžių įrašu.

Iš tiesų Prancūzija niekada nebuvo mano svajonių šalis. O į ją važiuoti nusprendžiau šiaip sau, mat ėme ir suviliojo Korsikos sala. Beveik nesidomėjau, ko gali tikėtis maisto mėgėja Provanse ir Korsikoje – tiesiog važiavau aklai, atvira atradimams. Jų buvo daug, ypač saloje – ji tarsi autonomiška respublika, pilna vyno, sūrių, rūkytų mėsų, likerių ir aperityvų.

Pirmasis atradimas apskritai – turgus Nicoje. Kaip ir visi viduržemiški turgūs pilnas prieskonių, alyvuogių (kaip buvo sunku išsirinkti…), vaisių ir, žinoma, kvapiųjų levandų visokio dydžio talpose. Iš tokio turgaus savo noru tikriausiai nebūčiau išėjusi ir, jei būtų leidusi piniginė, išpirkusi viską, kas pasirodė bent kiek įdomu.

Antrasis atradimas – nebrangūs ir be proto skanūs moliuskai. Atsivalgėme jų bent porai mėnesių į priekį. Ir dar kartą įsitikinau, kad skaniausi man – paprasčiausiai savo sultyse ištroškinti. Tiesiog svogūnas, vanduo, petražolės ir.. liežuvį galima praryti

Pajūrio miestų restoranai be šviežios žuvies – ne restoranai. Tad skanavome ir jos. Ypač skani – popieriuje kepta žuvis su pomidorų padažu.

Visiems, sumaniusiems atostogas Rivjeroje, siūlau bent porai dienų nuplaukti į Korsiką. Tiesą sakant, antrąkart aš ten praleisčiau visą savaitę – tokia ta sala įvairi ir įdomi. Stačios uolos, pavojingi keliai, kvapą gniaužintys vaizdai ir tobula ramybė. Tokią tą salą prisiminsiu. Labiausiai atmintin įsirėžė kalnų tyloje skimbčiojantys ganomų ožkų varpeliai. Tai buvo kažkas netoli tobulybės…

Korsika visais įmanomais būdais deklaruoja savo unikalumą. Tad vietiniuose restoranuose ir prekyvietėse neradome žemyninio vyno, tik iš salos. Ji vynuogynų nestokoja: tiek kalnų šlaituose, tiek pajūrio lygumose driekiasi vynuogių eilės. Netgi atradau savo mėgiamą vyninę, kurios vynų magėtų paragauti daugiau.

Korsikos mėsos – rūkytos ir tikrai gardžios. Sūriai – iš ožkų pieno, saviti ir taipogi skanūs. Iš vieno restorano parsivežiau ir deserto idėją, taigi greitu laiku čia parodysiu.

Smagiausia buvo artėjant audrai prisėsti prie pat vandens nedideliame Korsikos miestelyje ir surengti beveik prancūzišką iškylą. Sidras, makaronai, mėsytės, bagetė… Mmmm.. Buvo taip gaila išvykti iš salos, taip karštai noriu vėl atgal.

O viešnagę Nicoje vainikavo jauki vakarienė su bordo vynu, troškinta jautiena bei aviena. Deja, paskutinės vakarienės nenufotografavome – buvo per daug skanu

O dabar viskas – labai pasiilgau suktis virtuvėje, metas virti, kepti, troškinti…

Nuo tada, kai pradėjau domėtis viešuoju maitinimu, vis ieškau tos pačios pačiausios vietos skaniai ir jaukiai pavalgyti. Yra kelios vietos, kur mielai sugrįžtu. Tačiau dar tiek daug neaplankyta, kad negaliu tvirtinti – štai ta, mano vieta. Visgi šiokį tokį apibendrinimą galiu padaryti – pajūrio restoranų maistu beveik nenusivyliau (išskyrus pora išimčių)! Valgyta ir Šventojoje, ir Klaipėdoje, ir Šturmuose.

Kadangi savaitgalį vėl buvome Vakarų Lietuvoje, pasinaudojome proga ir vėlyvus sekmadienio pusryčius-pietus valgėme Gargžduose esančiame restorane “Lijo”. Iš tikrųjų tai keturi viename: kavinė, restoranas, galerija ir viešbutis. Sėdėjome restorano pusėje. Nežinau, ar meniu skiriasi, tačiau supratau, kad vakare smagiau pasisėdėti kavinės pusėje – klesteli ant palangės, išsirenki vyno iš gausaus sąrašo ir mėgaujies…

Aplinka – toks subtilus ir romantiškas skandinaviškas minimalizmas… Knygų lentynos, stalo žaidimai, akvariume gyvena auksinė žuvytė. Tualete – taipogi knygų lentynėlė, linksmos ir nostalgiškos nuotraukos. Tyliai skamba subtili muzika. Puiki vieta ramiai pavalgyti. Iš visko spinduliuoja gera aura – justi, kad šeimininkai pasistengė.

Kainos nėra labai mažos. Tačiau porcijų dydis tikrai nemenkas, tad reikia atsargiai apskaičiuoti, ar po užkandžio dar tilps kepsnys Patiekalų pasirinkimas tikrai nemažas. Yra ir prašmatnesnių kepsnių, ir paprastų lietuviškų cepelinų. Kelios pilstomo alaus rūšys (dėmesio – nebrangus “Guiness”), daug vyno ir kitų gėrimų, nemažai desertų. Įtraukti keli patiekalai ir vaikams – “Lijo” jiems ir žaislų parūpino, stengiasi pritraukti šeimas.

Užsisakome, kaip ir dera netoli jūros, jūros gėrybių ir žuvies patiekalus. Užkandžiui rinkomės midijas baltojo vyno padaže (20 Lt). Valgėme pasidalindami, tad nežinia, ar specialiai mums jų padaugino, ar porcija visada tokia. Bet buvo skanu skanu… O ir pačios midijos nemažos, mėsingos, nepervirtos. Padavėja minėjo, jog jas gauna šviežias, tad kokybė gera. Manau, čia midijos netgi skanesnės nei belgiškame restorane Vilniuje (o ir gerokai pigesnės…).

Antrieji patiekalai atkeliavo greitai ir nustebino porcijų dydžiu. Kolega ragavo troškintus kalmarus su bulvių koše (15 Lt), o aš – sterko kepsnį su porų padažu (18 Lt). Abu patiekalai buvo labai gardūs, ypač puikiai derėjo padažai. Prie sterko tiko keptos bulvės su lupena. Tiesa, salotos buvo truputį neišradingos, tačiau tai nekliuvo.

Po gardžių ir sočių pietų, deja, nebetilpo desertas, nors magėjo paragauti rikotos sūrio deserto. Tad išgėrėme geros kavos, pasidžiaugėme jaukia atmosfera ir pasižadėjome užsukti dar, mat liko daug kas neišragauta… Beje, patiko tai, kad sekmadienį, dar ne visai pietų metu, ne sezono metu ir netgi ne pajūryje, o Gargžduose, buvome ne vieninteliai lankytojai – vadinasi, vietiniai vertina šį restoraną.

Likau labai patenkinta vizitu “Lijo” – jis pateisino lūkesčius, išsikeltus dar prieš gerą mėnesį. Apskritai tai aukšto lygio maitinimo įstaiga, nes turi savo dvasią, savo kryptį ir išsiskiria iš kitų restoranų. Jau nekantraudama laukiu kitos kelionės pajūrin!

Visad įdomu, apsilankius maitinimo įstaigoje, užeiti ten po kelių mėnesių ir patikrinti, ar susidarytas geras įspūdis ir toliau toks išliks. Taip elgiausi ir su belgišku restoranu “Paradis Belge”. Jame pirmąsyk lankiausi vasarą. Patiko ir aptarnavimas, ir maistas, ir, be abejo, alus. Tačiau kad galėčiau geriau tą vietą įvertinti, palūkėjusi kelis mėnesius vėl pėdinau į šį belgišką rojų.

Aplinka, tiesą pasakius, neįspūdinga. Smėlio spalvų interjeras, rami muzika, nedidelės salės. Vasaros metu galima prisėsti kiemelyje. Tikiu, kad ten labai smagu. Prikibti kaip ir nėra dėl ko. Tik vieno stalelio gaila – įgrūstas prie pat tualeto durų. Na, nenorėčiau ten sėdėti, kur kaskart praeina vis kitas žmogus.

Aptarnavusi padavėja verta aukšto balo – mandagi, maloni. Visada laiku ir vietoje, neįkyriai siūlė dar ko nors (aišku, pasiūlymui neatsispyrėme).

Meniu nėra gausus, tačiau įdomus. Yra visko: ir mėsos, ir daržovių, ir žuvies. Be abejo, ir moliuskų. Didelis užkandžių ir salotų pasirinkimas. Alaus surašyta daug rūšių, tačiau ne visų buvo. Žodžiu, rinktis yra iš ko. Ragavome keptų grybų ir kumpio salotų, trintos žirnių sriubos su ančiuviais ir, be abejo, moliuskų. Kai restorane lankiausi pirmąkart, teko valgyti įvairių rūšių moliuskų. Šįkart išsirinkome su balto vyno padažu. Buvo labai labai skanu. Moliuskų katiliukai yra dideli ir maži, abu juos galima dalintis su kolega (ar kolegomis). Tai sukuria bendrumo įspūdį. Valgėme didelį katiliuką. Dviese jį vos įveikėme. Verta paminėti, kad belgiškos porcijos tikrai didelės. Net drūtas vyras be vargo pasisotintų. Desertui pasirinkome belgišką tiramisu bei creme brulee. Tiramisu man patiko daug labiau, nei klasikinis itališkas – mažiau kremo, daugiau kavos, charakteringesnis skonis. Creme brulee taip pat buvo skanus, nors, mano manymu, neypatingas. Jį valgęs kolega liko patenkintas.

Viso vakaro vinis – belgiškas alus. Kokių nori skonių, ir šviesus, ir tamsus, ir kvietinis. Yra ir skirtingų talpų – mažos vienam asmeniui, didelės -  vėlgi dalintis. Ko gero, eiti į “Paradis Belge” verta eiti vien dėl alaus. Gali apsigerti. Ir jis visas skanus! Ragavome “Chimay”, “Burgse Zot” bei “Blanche de Bruxelles”… Tiesa, reikia gerti atsargiau. Nors talpos nedidelės, bet belgiškas alus, kaip ir dera tikram alui, ganėtinai stiprus. Tad gali nepajusti kaip apsvaigs galva.

Kainos restorane didokos. Tad eilinei vakarienei gailoka tiek išleisti. Tačiau, kita vertus, jei labai norisi, katiliuką moliuskų ir taurę alaus galima suvartoti, o ir piniginė smarkiai nenukentės. Tikiu, kad apsilankysiu “Paradis Belge” dar ne kartą. Vien dėl alaus. O ir neišragautų patiekalų dar daug liko.

Iš karto perspėju – restoranas “Carnevale” įsikūręs Klaipėdoje, H. Manto gatvėje. Anksčiau ten veikė restoranas kitu pavadinimu, tačiau berods šiemet pasikeitė ir valgiaraštis, ir koncepcija, ir aplinka. Atsirado daugiau rafinuotumo ir “restoraniškumo” – staltiesės, medžiaginės servėtėlės, nemokami užkandžiai prieš pietus, dėmesingi padavėjai.

Vasarą ten neteko ilgėliau užtrukti, tiesiog iš įpročio užsukome kavos ir pastebėjome pakitimus. Maloniai nustebau ir pasitaikius progai rudenį vėl aplankiau šią vietą.

Visų pirma – aplinka. Vietos tikrai daug. Dekoras minimalus, tačiau jaukus ir elegantiškas. Staliukai išdėstyti įvairiai ir jų yra visokių – tiek jaukiai dviems pasėdėti, tiek su draugais papietauti ar vyno išgerti.

Aptarnavimas buvo malonus ir neįkyrus. Kai reikėjo, prisistatė, nevertė laukti nei kol nuneš tuščias lėkštes, nei sąskaitos. Aptarnavusi padavėja, paklausta padažo sudėties nepasimetė ir nepamelavo, o tiesiog paklausė virėjos. Šiaip jau ji turėjo žinoti patiekalo sudėtį, tačiau už tai, kad atsakė, dedu pliusą.

Meniu nebuvo labai gausus, o tai tereiškia, kad viskas ruošiama šviežiai. Daug patiekalų su jūros gėrybėmis. Gana nemenkas desertų pasirinkimas. Pritrūko man salotų – jų valgiaraštyje galėtų būti bent kelios. Tačiau didžiausią įspūdį padarė vyno korta. Itin didelis pasirinkimas tiek vyno buteliais, tiek pilstomo. Kainos įvairios – vyno taurė kainuoja nuo 6,5 iki 11 Lt. Ganėtinai platus ir stipriųjų gėrimų pasirinkimas, patiko tai, kad siūloma aperityvų.

Patiekalų kainos mūsų, gyvenančių Vilniuje, akimis iš tiesų nedidelės. Brangiausias tuno kepsnys kainavo 33 Lt. Makaronų patiekalų kainos – nuo 13 iki 19 Lt. O porcijos tikrai nemenkos. Tad galima papietauti santykinai nebrangiai – juk mokama ir už aptarnavimą, ir už baltas staltieses ant stalo, ir už tuos nemokamus užkandžius prieš valgį.

Gaila, nebuvome alkani, tad ragavome ne tiek ir daug – makaronus su keturių sūrių padažu (15 Lt) bei itališką žuvienę (18 Lt). Makaronai buvo kiek pervirti, tačiau padažas buvo labai skanus. Be to, porcija gal netgi per didelė – vos liko vietos desertui. Kompanionas žuviene liko sužavėtas -  daug ir itin skani. Tiesa, kalmarai buvo beveik pervirti, kietoki. Tačiau visa kita buvo puiku. Desertui pasirinkome tiramisu (8 Lt). Dailiai patiektas ir skanus. Nesiryšiu vertinti, kiek jis buvo “tas, vienintelis ir nepakartojamas”, tačiau faktas, kad patiko. Gaivus, ne per saldus. Buvo justi, kad šviežias – tiesiog tirpo burnoje.

Įspūdis apie šį restoraną geras, žinau, kad, kai tik lankysiuos Klaipėdoje, stengsiuosi papietauti būtent ten.

Beje, pastaba apie kainų suvokimą – kiek anksčiau nei mes į restoraną užsuko keturios merginos. Sulaukė meniu, susišnibždėjo, kad per brangu ir išėjo kitur. Mes likome nustebę – kainos lyg ir padorios atrodo. Na, bet nežinia, kaip klaipėdiečiams atrodo – gal, lyginant su kitomis vietomis, tikrai per brangu? Vilniuje tiek, kiek sumokėjome, paliekame eilinėje picerijoje už daug prastesnį maistą.