Ignės puodas

Tikriausiai daug kas jau išmėgino Giedriaus Vilpišausko pateiktą idėją – namuose iš varškės, sodos ir įvairių priedų pasigaminti lydyto sūrelio. Vos apie tai perskaičiau, tai tapo mano idee fixe, puoliau ieškoti tos nelemtos sodos. O nelemtos todėl, kad paprasčiausiai… jos neradau. Kokias dvi savaites blaškiausi po įvairias parduotuves ir ieškojau… Išgelbėjo mane mama, prie namų mažoje krautuvėje atradusi to gėrio.

Visas procesas aprašytas čia, geriau ir detaliau nesugebėčiau. Galiu tik apibendrinti rezultatus. Viskas vyksta gana sklandžiai, tik, kai jau žinau, reguliuosiu to sūrelio tvirtumą/minkštumą, nes šįsyk gavosi pakankamai tvirtos tekstūros. Visgi skonis buvo pakankamai geras (pasūdyti būtina, tačiau nepersistenkite). Aš paskaninau kapotais laiškiniais česnakais, rezultatas pavyko geras. Taigi dabar šalin pirktinius “tepamukus”, kaip aš juos vadinu, ir tegyvuoja naminiai! Greita, nebrangu ir skatina kūrybingumą (jau dabar mąstau, kaip pagardinti kitą porciją tepamo sūrelio). Na, ir jausmas, kad tai tavo rankomis pagaminta – puikus.

P. S. Jei kam aktualu tikslumas – naudojau “Dvaro” pusriebę varškę (9 % berods).

Atnaujinta: antrąkart gaminau sūrelį iš kitokios varškės, tačiau taip pat pusriebės. Dėjau gerokai mažiau sodos: norėjau labiau “varškiško” sūrelio. Tad išvaizda kitokia nei pirmojo varianto. Šįkart į varškę dėjau daugiau druskos, paskaninau šviežiais čiobreliais. Rezultatas neblogas, tačiau nesu visiškai patenkinta. Man gal netgi labiau patiko tas “lydytesnis” variantas. Pamėginau nufotografuoti, bet sunkiai sunkiai… Šioks toks rezultatas:

Jei apie smaližius anglai sako, kad jie turi sweet tooth, apie mane galėtų pasakyti, jog turiu savoury tooth. Neduokit man tortų, bandelių, sausainių, bet duokit kokį pyragą, įdarytą sūriu, mėsa, daržovėmis.. Ak

Taigi sekmadienį pasiraitojau rankoves ir iškepiau štai tokį quiche. Originalas siūlė kepti daug mažų, aš apsiėjau su vienu dideliu.

Tešlai -

240 g miltų

2 šaukštų vandens

1 šaukštelio druskos

150 g sviesto

Įdarui -

200 g špinatų

1 šaukšto alyvuogių aliejaus

2 česnako skiltelių

druskos, pipirų

2 kiaušinių

200 ml pieno

1 šaukštelio raudonėlio

200 g fetos sūrio

80 g juodų alyvuogių be kauliukų

250 g vyšninių pomidorų

Iš miltų, druskos, sviesto ir vandens užmaišome tešlą. Aš paprastai kapoju arba rankiniu arba elektriniu “pagalbininku”. Iš gautos tešlos suformuojame rutulį, jį paplojame, įvyniojame į foliją ir įdedame šaldytuvan 30 minučių. Kol tešla šąla, špinatus nuplauname, nuskabome lapelius, juos sukapojame ir pakepiname alyvuogių aliejuje, kol suminkštėja. Įmaišome druskos, pipirų, išspaudžiame česnako skilteles. Paliekame atvėsti.

Kiaušinius ir pieną išplakame iki vientisos masės, pagardiname šaukšteliu raudonėlių, druska ir pipirais.

Kepimo formą (ar formas) ištepame riebalais, išklojame tešla ir kelias minutes pakepame 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje.

Ant tešlos paskleidžiame špinatus, ant jų išdėliojame sutrupintą fetos sūrį, alyvuoges ir pusiau perpjautus pomidorus. Viską užpilame kiaušinių ir pieno plakiniu. Šauname į orkaitę ir kepame maždaug 25 minutes.

Turiu pasakyti, jog su druska šiek tiek persistengiau. O bet tačiau pyragas išėjo puikus ir skanus. Gaivūs pomidorėliai puikiai atsveria fetos sūrį. Tiesa, rekomenduoju didesniai formai imti daugiau miltų ir sviesto, nes mano pagrindas išėjo kiek plonokas.. Šiaip ar taip, tai buvo būtent tai, ką mėgstu. Tikiuos ir daugiau variacijų išmėginti.

Recepto šaltinis: “Wypieki ze smakiem”. O, taip, gilinu lenkų kalbos žinias

Pirmąkart ruošiau smidrus. Teko tik kartą jų ragauti – baltų – Čekijoje. Tad buvo labai įdomu pamėginti, kas tai per daržovė ir ar apskritai ji man patiks.

Idėja arba vėlyviems savaitgalio pusryčiams, arba lengviems priešpiečiams. Viskas ruošta pagal Nigellos receptus (ir vėl ji… bet pažadu apsiraminti). Man visai patiko, nors gaila, kad smidrai toookie brangūs.

Reikės:

ryšelio žalių smidrų (viename dažniausiai vienuolika ūglių)

vytinto kumpio (tiek riekelių, kiek norite valgyti smidrų ūglių)

kiaušinių (vienas kiaušinis – vienam smidro ūgliui)

alyvuogių aliejaus

druskos

Paruošiame smidrus: nupjauname sumedėjusius galus, juos truputį apskutame. Orkaitę įkaitiname iki 250 laipsnių. Smidrus patepame alyvuogių aliejumi ir pabarstome druska. Smidrus kepame karštutėlėje orkaitėje 5-7 minutes. Į tą laiką išverdame kiaušinius. Dėmesio: jie turi būti skysti. Nepervirkite!

Paruošimas valgyti. Dalį smidrų ūglių suvyniojame į kumpio riekeles. Kitus paliekame valgyti su kiaušiniais. Tiesiog merkiame smidrų ūglius į skystus kiaušinių trynius ir valgome. Šalia galima patiekti prancūziško batono.

Taigi. Skanūs ir neįprasti patiekalai. Abu, manau, tinka kaip užkandžiai prieš iškilmingesnius pietus ar vakarienę. Tik kad tų smidrų nėra lengva gauti…

kelių riekelių vytinto kiaulienos kumpio (rinkausi Parmos);
šiek tiek mocarelos;
saulėje džiovintų pomidorų;
šviežių bazilikų;
1 kiaušinio

Taigi iš mielinės tešlos išspaudžiame apskritimo formos gabalėlių. Į juos vieną šalia (arba ant) kito dedame: gabalėlį kumpio, gabalėlį mocarelos (supratau, kad patogiausia būtų buvę tie maži mocarelos rutuliukai), džiovinto pomidoro gabalytį bei kelis lapelius šviežio baziliko. Tada iš tešlos suformuojame pyragėlį, užspaudžiame kraštelį. Begamindama tuos pyragėlius, mintyse pavadinau juos “paršeliais”. Apvalaini, minkštučiai, na, ir kumpis viduje. Kepimo skardoje išdėliotus pyragėlius aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame kol paruduoja.

Skaniausi pyragėliai kol karšti – tada mocarela išsilydžiusi, o visas įdaras tiesiog pripildo burną. Kai atsikandau pirmo pyragėlio, maniau, viskas, numirsiu. Taip paprasta, bet taaaip skanu… O kumpis ten tiesiog tobulai tiko.

Kokias dvi savaites vaikščiojau galvodama, kaip noriu krevečių. Bet nebuvo nei laiko, nei konkrečios idėjos, kaip tos krevetės turėtų atrodyti. Galop penktadienio proga nusprendžiau pasigaminti skrudintų krevečių alaus tešloje.

Reikės:
200 g šaldytų virtų krevečių be kiautų
stiklinės alaus (geriausiai tiktų juodas alus – labiau jaustųsi kvapas ir skonis)
2 kiaušinių
3 šaukštų lydyto sviesto
miltų
2 skiltelių česnako
pusės citrinos sulčių
juodųjų pipirų
druskos
daug aliejaus

Pirmiausia atšildome krevetes. Visas šaldytas jūros gėrybes reikia atšildyti šaldytuve arba šilto vandens vonelėje. Paliktos kambario temperatūroje, jos greitai suges, mat jose sparčiai dauginasi bakterijos.
Taigi atšildytas krevetes reikia apipilti citrinos sultimis, apibarstyti druska ir juodaisiais pipirais, išspausti česnako skilteles. Tegul jos trumpai pasimarinuoja.

Ruošiame tešlą. Na, tešla kaip tešla, tik kad vietoje pieno pilame alų, o sviestą prieš įmaišydami išlydome keptuvėje. Tešlą, be abejo, reikėtų paruošti tirštesnę.

Keptuvėje arba puode įkaitiname daug aliejaus (na, kad skrudintųsi) ir po vieną dedame tešloje apvoliotas krevetes. Skrudiname, kol parunda.

Taip toptelėjo, kad prie krevečių tiks paprasčiausi salotų lapai ir pomidorai, apibarstyti juodaisiais pipirais. Ant viršaus dar tėkštelėjau Heinz padažo. O greta puikiai derėjo šardonė vynas iš Čilės.
Niam. Buvo labai skanu. Taip skanu, kad tą patį gaminau du vakarus iš eilės. Krevetės buvo švelnios, sultingos ir labai aromatingos.

Lietuvoje kaštainiai dar nėra populiarūs. Tikriausiai dėl to, kad brangūs (1 kg kaina ~25 Lt) ir neįprasti (jie valgomi?). Nuo mažumės buvo smalsu, kas tie kaštainiai, kuriuos knygose valgydavo kepintus. Šiemet (būtent, šiemet) gavau paragauti.

Kaštainiai – tai valgomi kaštonų (ne, ne lietuviškųjų) vaisiai. Kaip ir kaštonai, jie turi kietą rudą luobelę ir skanų saldoką minkštimą. Kad tas minkštimas taptų valgomas, kaštainius reikia pakepinti orkaitėje. Prieš tai būtina įpjauti luobelę, kad vaisius nesprogtų (kas nutiko mums, mat nepasistengiau giliai įpjauti, o įrėžiau tik paviršių). Skaniausi dar šilti kaštainiai.
Bevalgydama vaizdavausi, kaip smagu būtų rudenį, siaučiant vėjui ir smarkiam lietui nusipirkti gatvėje keptų šiltutėlių kaštainių ir jais šildytis Vis dar skamba įtartinai? Rekomenduoju paragauti. Galbūt pasikeis nuomonė. Geras užkandis draugų pasisėdėjimui ar TV vėpsojimui. Užima daug laiko lukštenant, užtat mažiau kenkia nei traškučiai.