Pamaniau, kad jau grįžtu po ilgo laiko, tai grįšiu lengvai.

Prisipažinsiu, atostogos ir įvairiausi pokyčiai gyvenime išmuša iš vėžių.  O dar ima ir kažkur dingsta patiekalų nuotraukos… Aišku, ir užklumpančios abejonės daro savo. Bet abejoti sveika. Tada šiek tiek pergalvoji, pasveri viską iš naujo… ir štai tęsiu čia tą aiškaus tikslo neturintį dalyką. Mat labai patogu vienoje vietoje turėti išmėgintus receptus.

Tad kaip sakiau – lengvai. Kaloringai ir nevisai sveikai, bet labai skaniai.

~15 lazdelių reikės:

3 šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos lakštelių

1 kiaušinio

60 g smulkiai tarkuoto fermentinio sūrio

Atšildytą tešlą supjaustome vienodo pločio juostelėmis. Išplakame kiaušinį. Sutarkuojame sūrį. Tešlos juostelę merkiame į plakinį ir  apvoliojame tarkuotu sūriu. Susukame, kad išeitų savotiškas sukutis.

Dedame paruoštas juosteles į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame 225 laipsnių kaitrumo orkaitėje maždaug 10 min.

Nieko čia stebuklingo, be abejo, nėra. Bet labai skanu ir paprasta. Išmėginta ir išgirta. Ir turbūt kai reikės lengvo užkandžio dar nekart prisiminsiu šias lazdeles.

Tad štai. Grįžau. Ir einu futbolo varžybų žiūrėti.

Man patinka penktadieniais nevalgyti mėsos. Ne visada, aišku, tai pavyksta. Bet išankstinė nuostata, kad turiu sugalvoti ką nors nemėsiško padeda paįvairinti meniu. Okei, okei, pica – anoks paįvairinimas. Bet ji buvo valgyta penktadienį. Tad kažkokia sąsaja yra…

Įdarui ant anksčiau aprašyto ruginio pagrindo (ar kito) reikės:

4 svogūnų

2-3 v. š. alyvuogių aliejaus

50 ml balzamininio acto

druskos, pipirų

250 g mocarelos

juodųjų alyvuogių

50 g parmezano

Pasiruošiame norimą picos pagrindą. Nuluptus svogūnus supjaustome pusžiedžiais. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir kepame svogūnus 10 min. Tada juos pagardiname balzamininiu actu, druska ir pipirais. Gerai išmaišome.

Ant iškočiotos tešlos klojame svogūnus, išdėliojame supjaustytą ar suplėšytą mocarelą ir alyvuoges. Pastarųjų geriausia dėti tiek, kiek norisi. Tarkime, mes labai mėgstame alyvuoges, tad jų negailėjau.

Picą kepame kol tešla apskrunda, o mocarela išsilydo. Išimtą picą apibarstome tarkuotu parmezanu.

Skanu! Pikantiška, trašku… Greitai ir paprastai paruošiama, be to, nereikia ypatingų ingredientų.

Recepto šaltinis: Wypieki ze smakiem

Skubu pasidalinti puikiu receptu. Puikus kepinys, tinkantis tiek pietums (su pomidorų salotomis), tiek iškylai (jį patogu valgyti ranka). Skaniausias atradimas recepte man pasirodė sluoksniuota tešla su kiaušiniu – šiek tiek tvirtesnė ir labai gardi.

Vienam dideliam pyragui reikės:

Tešlai:

250 g miltų

4 v. š. aliejaus

1 kiaušinio

60 g šalto sviesto

6-7 šaukštų vandens

Įdarui:

250 g konservuoto tuno aliejuje

šakelės petražolių

3 kietai virtų kiaušinių

2 v. š. kaparėlių

10 ml grietinėlės

3-4 v. š. šerio

druskos, pipirų

Iš miltų, aliejaus, vandens, kiaušinio ir kubeliais pjaustyto sviesto suminkome elastingą tešlą. Iš jos suformuojame rutulį, suvyniojame jį į foliją ir įdedame į šaldytuvą valandai.

Kol tešla šąla, paruošiame įdarą. Tuną nusunkiame ir šakute išskirstome gabalėliais. Įmaišome sukapotą petražolės šakelę. Virtus atvėsusius kiaušinius sukapojame, sumaišome su grietinėle, kaparėliais ir šeriu. Pagal skonį įberiame druskos ir pipirų. Visą šią masę sumaišome su tunu.

Iš tešlos iškočiojame du lakštus. Kepimo formą ištepame sviestu. Įklojame vieną tešlos lakštą, sudedame tuno įdarą. Užklojame antru tešlos lakštu ir užspaudžiame kraštus. Pyragą kepame 225 laipsnių kaitrumo orkaitėje kol tešla parus. Iš nurodytų ingredientų galima paruošti ir 6 nedidelius pyragėlius.

Sotus pyragas, skanus tiek šiltas, tiek atvėsęs. Todėl ir įsivaizduoju jį kramsnojamą kur nors iškyloje parke. Ir kas man su tomis iškylomis? Vis fantazuoju ir fantazuoju… Nors žiema dar neatsibodo.

Tokią gražią saulėtą dieną net nesinori tuščiažodžiauti ir gaišinti visų laiko. Vietoje to tiesiog pažvelkite pro langą. Kas galite – išeikite laukan ir pasidžiaukite. O dabar receptas.

Maždaug 30-čiai lazdelių reikės:

25 g mielių

500-600 g kvietinių miltų

200 ml šilto vandens

1 kiaušinio

1 arb. š. cukraus

1 arb. š. druskos

50 ml alyvuogių aliejaus

priedų: bazilikų, petražolių ar kitų žalumynų arba pusžiedžiais smulkintų alyvuogių (aš naudojau pastarąsias)

šlakelio pieno lazdelėms patepti

Mieles sutrupiname ir užpilame nedideliu kiekiu šilto vandens. Išmaišome iki vientisos masės. Tada sudedame kitus ingredientus: likusį vandenį, aliejų, kiaušinį, druską ir cukrų, žalumynus arba alyvuoges. Pamažu įmaišome miltus ir išminkome tešlą. Paliekame ją uždengtą pakilti 40 min.

Iš iškilusios tešlos formuojame plonas lazdeles (tikrai plonas, nes jos dar iškils). Man iš nurodyto tešlos kiekio išėjo 28 grissini. Neišvengiamai keli buvo storoki Taigi lazdeles sudedame į kepimo popieriumi išteptą skardą paliekame pakilti 20 min. Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Prieš šaunant kepti, lazdeles patepame pienu. Kepame apie 20 min. Jos turėtų švelniai rustelti. Iškepusias lazdeles paliekame atvėsti ant grotelių.

Puikus užkandis. Ir alyvuogės dera. Jau įsivaizduoju, kaip gerai būtų jų pasiimti iškylon šeštadienio rytą su saliamiu ir sūriu. Mmmm… Ak, ir kaip gera buvo fotografuoti dieną! Ir džiugu, kad man vis dar būna keista, kaip lengva pasigaminti dalykus, kuriuos anksčiau pirkdavau.

Buvau primiršusi sekmadieninį duonos kepimą. Bet štai atsigavau po žiemos švenčių ir vėl panižo rankos. Vieną sekmadienį kartojau duoną su saulėje džiovintais pomidorais. O šią savaitę net dukart (pažadas yra pažadas) kepiau duoną su parmezanu ir alyvuogėmis. Pikantiška, išskirtinio skonio, puiki duona – ją galima valgyti ir vieną arba tik su lengvutėmis salotomis. Niam!

Vienam gana nemažam kepalui reikės:

50 g mielių

100 g sviesto

300 ml pieno

600 g miltų

žiupsnio druskos

100 g šviežiai tarkuoto parmezano

100 g juodų iškaulintų alyvuogių

1 valgomojo šaukšto raudonėlio

1 plakto kiaušinio

Mieles sutrupiname. Puode išlydome sviestą, įpilame pieną, išmaišome ir pašildome. Sutrupintas mieles užpilame sviesto ir pieno mišiniu, gerai gerai išmaišome iki vientisos tekstūros.

Atskirame inde sumaišome miltus, druską, tarkuotą parmezaną, alyvuoges, raudonėlį. Šį mišinį užpilame sviesto, pieno ir mielių lydiniu. Suminkome tešlą. Indą su tešla uždengiame ir paliekame pusvalandį iškilti.

Paruošiame kepimo formą: arba išklojame kepimo popieriumi, arba ištepame sviestu ir pabarstome miltais. Tešlą padaliname į tris apylyges dalis ir supiname pynutę. Ją įdedame į kepimo formą. Išplakame vieną kiaušinį ir tuo plakiniu ištepame paruoštą tešlą. Būsimą duonelę dar paliekame pakilti 30 minučių. Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių.

Duoną kepame 40 min. arba tol, kol pluta tampa gražiai auksinė.

Tiesą sakant, tešlos išeiga ganėtinai didelė. Tad, jei nedaug valgytojų, siūlau mažinti ingredientų kiekį. Geriau jau porą kartų per savaitę išsikepti šviežios duonelės. Tuo labiau, kad šią itin nesunku paruošti ir trunka neilgai. O duona itin skani ir ypatinga. Kai pirmąkart kepiau, tai valgiau ir valgiau. Tiesa, jau minėta duona su džiovintais pomidorais man pasirodė universalesnė, bet ši tikrai verta išmėginti.

Recepto šaltinis: Wypieki ze smakiem.

Trumpai – užkandis, kurį nusižiūrėjau viename restorane ir išmėginau namuse. Paprasta, tačiau labai gardu.

Reikės:

~200 g juodųjų alyvuogių be kauliukų

1-2 česnako skiltelių

kelių šviežio rozmarino šakelių

alyvuogių aliejaus

Česnako skilteles supjaustome vidutinio storumo plokštelėmis, nuplauname ir nuskabome rozmarinų lapelius (jei lapeliai stambūs, galima pasmulkinti). Alyvuoges sumaišome su česnakais ir rozmarinais, užpilame alyvuogių aliejumi (tikslaus kiekio nežinau…) ir paliekame kelioms dienoms.

Pikantiškas, tačiau pakankamai švelnus derinys. Puikiai tnka prie vyno.

Anakardžiai – mano mėgiamiausi riešutai. Prieskoniuoti riešutai – mano vyro vienas mėgiamiausių užkandžių greta alaus ar vyno. Tad radusi receptėlį, suvienijantį abu šiuos dalykus, greitai greitutėliai paskrudinau anakardžių.

Reikės:

200 g anakardžių riešutų

1-2 valgomųjų šaukštų sviesto

po 1/2 arbatinio šaukštelio druskos ir maltų juodųjų pipirų

1 arbatinio šaukštelio maltų kuminų

1/4-1/2 arbatinio šaukštelio aitriųjų paprikų miltelių (pagal aitrumo poreikį)

Sviestą ant nedidelės ugnies išlydome keptuvėje, ten suberiame riešutus ir kepiname, kol švelniai apskrunda. Tada nukeliame nuo ugnies ir įmaišome visus prieskonius. Atvėsiname ir mėgaujamės.

Kepinant riešutus, pasklinda nuostabus kvapas, vien dėl to verta pasiruošti šių riešutukų. O skonis? Krimst vieną… hmm, visai nieko.. Antrą.. o, geras prieskonių balansas (gal nebent druskos kiek mažiau verta dėti). Trečią… oi, kaip skanu! Negaliu atsitraukti! Tada ir prasideda nesustojantis kramsnojimas… Reikės ir vėl pakartoti.

Recepto šaltinis: delicious. magazine, 2009 m. lapkričio mėn. numeris.

Tikriausiai daug kas jau išmėgino Giedriaus Vilpišausko pateiktą idėją – namuose iš varškės, sodos ir įvairių priedų pasigaminti lydyto sūrelio. Vos apie tai perskaičiau, tai tapo mano idee fixe, puoliau ieškoti tos nelemtos sodos. O nelemtos todėl, kad paprasčiausiai… jos neradau. Kokias dvi savaites blaškiausi po įvairias parduotuves ir ieškojau… Išgelbėjo mane mama, prie namų mažoje krautuvėje atradusi to gėrio.

Visas procesas aprašytas čia, geriau ir detaliau nesugebėčiau. Galiu tik apibendrinti rezultatus. Viskas vyksta gana sklandžiai, tik, kai jau žinau, reguliuosiu to sūrelio tvirtumą/minkštumą, nes šįsyk gavosi pakankamai tvirtos tekstūros. Visgi skonis buvo pakankamai geras (pasūdyti būtina, tačiau nepersistenkite). Aš paskaninau kapotais laiškiniais česnakais, rezultatas pavyko geras. Taigi dabar šalin pirktinius “tepamukus”, kaip aš juos vadinu, ir tegyvuoja naminiai! Greita, nebrangu ir skatina kūrybingumą (jau dabar mąstau, kaip pagardinti kitą porciją tepamo sūrelio). Na, ir jausmas, kad tai tavo rankomis pagaminta – puikus.

P. S. Jei kam aktualu tikslumas – naudojau “Dvaro” pusriebę varškę (9 % berods).

Atnaujinta: antrąkart gaminau sūrelį iš kitokios varškės, tačiau taip pat pusriebės. Dėjau gerokai mažiau sodos: norėjau labiau “varškiško” sūrelio. Tad išvaizda kitokia nei pirmojo varianto. Šįkart į varškę dėjau daugiau druskos, paskaninau šviežiais čiobreliais. Rezultatas neblogas, tačiau nesu visiškai patenkinta. Man gal netgi labiau patiko tas “lydytesnis” variantas. Pamėginau nufotografuoti, bet sunkiai sunkiai… Šioks toks rezultatas:

Jei apie smaližius anglai sako, kad jie turi sweet tooth, apie mane galėtų pasakyti, jog turiu savoury tooth. Neduokit man tortų, bandelių, sausainių, bet duokit kokį pyragą, įdarytą sūriu, mėsa, daržovėmis.. Ak

Taigi sekmadienį pasiraitojau rankoves ir iškepiau štai tokį quiche. Originalas siūlė kepti daug mažų, aš apsiėjau su vienu dideliu.

Reikės:

Tešlai -

240 g miltų

2 šaukštų vandens

1 šaukštelio druskos

150 g sviesto

Įdarui -

200 g špinatų

1 šaukšto alyvuogių aliejaus

2 česnako skiltelių

druskos, pipirų

2 kiaušinių

200 ml pieno

1 šaukštelio raudonėlio

200 g fetos sūrio

80 g juodų alyvuogių be kauliukų

250 g vyšninių pomidorų

Iš miltų, druskos, sviesto ir vandens užmaišome tešlą. Aš paprastai kapoju arba rankiniu arba elektriniu “pagalbininku”. Iš gautos tešlos suformuojame rutulį, jį paplojame, įvyniojame į foliją ir įdedame šaldytuvan 30 minučių. Kol tešla šąla, špinatus nuplauname, nuskabome lapelius, juos sukapojame ir pakepiname alyvuogių aliejuje, kol suminkštėja. Įmaišome druskos, pipirų, išspaudžiame česnako skilteles. Paliekame atvėsti.

Kiaušinius ir pieną išplakame iki vientisos masės, pagardiname šaukšteliu raudonėlių, druska ir pipirais.

Kepimo formą (ar formas) ištepame riebalais, išklojame tešla ir kelias minutes pakepame 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje.

Ant tešlos paskleidžiame špinatus, ant jų išdėliojame sutrupintą fetos sūrį, alyvuoges ir pusiau perpjautus pomidorus. Viską užpilame kiaušinių ir pieno plakiniu. Šauname į orkaitę ir kepame maždaug 25 minutes.

Turiu pasakyti, jog su druska šiek tiek persistengiau. O bet tačiau pyragas išėjo puikus ir skanus. Gaivūs pomidorėliai puikiai atsveria fetos sūrį. Tiesa, rekomenduoju didesniai formai imti daugiau miltų ir sviesto, nes mano pagrindas išėjo kiek plonokas.. Šiaip ar taip, tai buvo būtent tai, ką mėgstu. Tikiuos ir daugiau variacijų išmėginti.

Recepto šaltinis: “Wypieki ze smakiem”. O, taip, gilinu lenkų kalbos žinias

]]> http://puodas.lt/pyragas-su-spinatais-ir-fetos-suriu/feed/ 0 http://puodas.lt/smidrai-priespieciams/ http://puodas.lt/smidrai-priespieciams/#comments Sat, 30 May 2009 08:05:59 +0000 igne http://puodas.lt/?p=249
Pirmąkart ruošiau smidrus. Teko tik kartą jų ragauti – baltų – Čekijoje. Tad buvo labai įdomu pamėginti, kas tai per daržovė ir ar apskritai ji man patiks. Idėja arba vėlyviems savaitgalio pusryčiams, arba lengviems priešpiečiams. Viskas ruošta pagal Nigellos receptus (ir vėl ji… bet pažadu apsiraminti). Man visai patiko, nors gaila, kad smidrai toookie brangūs. Reikės: ryšelio žalių [...]]]>

Pirmąkart ruošiau smidrus. Teko tik kartą jų ragauti – baltų – Čekijoje. Tad buvo labai įdomu pamėginti, kas tai per daržovė ir ar apskritai ji man patiks.

Idėja arba vėlyviems savaitgalio pusryčiams, arba lengviems priešpiečiams. Viskas ruošta pagal Nigellos receptus (ir vėl ji… bet pažadu apsiraminti). Man visai patiko, nors gaila, kad smidrai toookie brangūs.

Reikės:

ryšelio žalių smidrų (viename dažniausiai vienuolika ūglių)

vytinto kumpio (tiek riekelių, kiek norite valgyti smidrų ūglių)

kiaušinių (vienas kiaušinis – vienam smidro ūgliui)

alyvuogių aliejaus

druskos

Paruošiame smidrus: nupjauname sumedėjusius galus, juos truputį apskutame. Orkaitę įkaitiname iki 250 laipsnių. Smidrus patepame alyvuogių aliejumi ir pabarstome druska. Smidrus kepame karštutėlėje orkaitėje 5-7 minutes. Į tą laiką išverdame kiaušinius. Dėmesio: jie turi būti skysti. Nepervirkite!

Paruošimas valgyti. Dalį smidrų ūglių suvyniojame į kumpio riekeles. Kitus paliekame valgyti su kiaušiniais. Tiesiog merkiame smidrų ūglius į skystus kiaušinių trynius ir valgome. Šalia galima patiekti prancūziško batono.

Taigi. Skanūs ir neįprasti patiekalai. Abu, manau, tinka kaip užkandžiai prieš iškilmingesnius pietus ar vakarienę. Tik kad tų smidrų nėra lengva gauti…