Ignės puodas

Kone mėnesiui atitrūkti nuo gyvenimo – ne juokai. Tris savaites su prieteliumi praleidome klajodami po Kanados platybes. Man vis dar iki pat vėlumos nesinori miego, būna, kad pabundu nakties gilumoj tarsi visiškai išsimiegojusi. Galva dar sukasi ir bando suvokti ar tikrai jau viskas, jau grįžau ir reikia dirbti, rūpintis ir t. t.? Taip, tikrai. Liko tūkstančiai nuotraukų, begalė prisiminimų ir kelios parsivežtos smulkmenėlės (pvz., guacamole receptas). Tiesa, per tris savaites valgymo vien tik viešbučiuose/kavinėse/restoranuose/baruose/pakelės užeigose grįžau su dideliu noru vėl gaminti valgį. Pažadu naujovių, o kol kas apžvelgsiu žmonių, skonių ir vaizdų įvairovę, vardu Kanada.

Kadangi Kanadą kūrė ir tebekuria daugybė tautų, jos ir skoniai yra įvairiapusiški. Nuo sotaus ir šildančio Kvebeko virtuvės maisto iki naujausių japoniškos kultūros tendencijų Vankuveryje – čia yra visko. Labiausiai tas “viskas” jaučiasi Toronte, kur kiekvienas ras savo skonį ir kišenę atitinkančią maitinimo įstaigą. Būtent Toronte buvo sunku išsirinkti, kur eiti pietauti ar vakarieniauti. Korėjietiški, indiški, kiniški, airiški, japoniški, turkiški, graikiški, itališki, meksikietiški, tailandietiški ir t.t. ir pan. restoranai. O kur dar dešrainių kioskai, ledainės, maisto turgūs… Po smagų maisto turgų radome kiekviename didmiestyje, bet labiausiai patikęs ir didžiausią įvairovę siūlęs buvo Vankuveryje esantis Grenvilio salos turgus.

Grenvilio salos turgus, Vankuveris, BC

Turgus tas pats, tik uogos kitos.

Porcijos ten didelės – niekaip nepripratau prie fakto, jog kad ir ką bepasirinktum vis tiek arba neįveiksi, arba persivalgysi. Tai pastebėjus kanadiečiai reaguoja vienodai: bet nuvažiavus į JAV jos dar didesnės! Tikriausiai tai tiesa, bet mums pakako ir kanadietiškų porcijų. O įrašas valgiaraštyje “lengva vakarienė” kelionės pabaigoje kėlė juoką.

Neatsiejamas Kanados atributas – klevų sirupas. Jo yra visur! Pradedant šleikščiai saldžiais saldainiais ir baigiant sirupu glaistytu rūkytu kumpiu. Beje, pastarasis tapo piknikėlio kalnų ežero fone vinimi. Sultingas ir pikantiškas – tikra mėsėdžio svajonė.

Kalbant apie mėsėdžius, nepraleidau progų paragauti mėsainių. Ne, ne tų, kuriuos tep lep daro makdakas ar panašios užkandinės. O tikrų amerikietiškų svajonių – su dviejų pirštų storio maltiniais, netikėtais užtepais ar netgi tempura krevetėmis. Kalbant apie makdakus ir co, jų ten gyvas galas – ant kiekvieno kampo McDonald’s, Dairy Queen, KFC (kurį kvebekiečiai vadina PFK – Poulet Frit Kentucky), Wendy’s, jau nekalbant apie garbinamą (mat vietinis) Starbucks konkurentą Tim Hortons.

Sumuštinis su kalakutiena ir Cezario salotomis bare "Banff Brewing Company", Banfas, AB

Nesuvokiamo dydžio mėsainis su malta jautiena, artišokų, špinatų ir fetos užtepu bei šviežiomis salotomis bare "Two Parrots", Vankuveris, BC

Apžiojamesnis mėsainis su malta jautiena, didžiuliais svogūnų žiedais ir gruzdintomis bulvytėmis, "Two Parrots"

Kanadietiški pusryčiai – atskira tema. Kol gyvenome viešbučiuose, į kurių kainą buvo įtraukti pusryčiai, tol nesusimąsčiau. Skrebutis, kava (beje, gana prasta), riešutų džemas – ir pirmyn! Bet kai Vankuveryje teko ieškoti, kur papusryčiauti, man atsivėrė akys. Štai ko aš noriu! Tikrų sočių medkirčio/sielininko/kalnakasio/žemdirbio pusryčių! Kadangi prietelius iš asmeninės patirties žinojo, kas yra kanadietiški pusryčiai, nujaučiau, ko tikėtis. Du didžiuliai blynai, du virti arba kepti kiaušiniai, dvi keptos dešrelės ir du kepintos šoninės bryzeliai. Dar vaisiai, klevų sirupas ir sviestas ant blynų. Ir viskas vienoje lėkštėje. Gero apetito! Po tokios dienos pradžios valgyti užsimanai nebent vakare. Man patiko tas pusryčių dosnumas. Ne, kasdien taip negalėčiau – pirmai progai pasitaikius pusryčiams ieškojome jogurto ir vaisių. Bet bent kartą gyvenime – būtina.

Kanadietiški pusryčiai bare "Two parrots", Vankuveris, BC

Ši kelionė buvo ne tik maisto, bet ir alaus bei vyno atradimo kelionė. Žinau, dabar visų ausys užlinks, bet paragavome maždaug 65 rūšių alaus ir 6 rūšių vyno. Taip, tik dviese. Paprasta – aplankėme daug Kanados barų, ieškodami paties pačiausio alaus, ir daugelyje siūlė degustavimo rinkinį: 5-6 mažas stiklines skirtingų rūšių alaus. O kur dar Ontarijo alaus festivalis! Prietelius atrado kone tobulą IPA stiliaus alų, aš paragavau bent trijų gerų kvietinių. Kada nors susisteminsime degustacijų užrašus ir patikslinsime, kas gi tie favoritai.

Antrame plane - stautas, pirmame - kvietinis bare "Banff Brewing Company"

Degustacinės taurės laukia alaus po ekskursijos Grenvilio alaus darykloje.

Vadinamasis "tasting flight" restorane "The Noble Pig Brewery", Kamloops, BC. Užrašų knygutė paruošta pastaboms

Laukiant turo po alaus daryklą "Steam Whistle", Torontas, ON

Jei reikėtų rekomenduoti geriausią alaus barą, be konkurencijos laimėtų Toronto “C’est What?”. Jau vien pavadinimas byloja apie gerą humoro jausmą ir savotišką požiūrį į alų. Ten buvo to tobulojo IPA ir man labai patikusio elio su kanapių sėklomis. Jei reikėtų įvardyti įdomiausią valgymo patirtį, tai būtų korėjietiškas grilio restoranas, kuriame mėsą, žuvį ir jūrų gėrybes pats kepi ant stale įtaisytų grotelių. Smagu, įdomu ir laaabai skanu – tokios gardžios jautienos dar nebuvau valgiusi. Labai sunku įvardyti, kur valgėme skaniausiai. Bet tikriausiai Vankuveryje. Nuo didžiulių midijų “Chambar” alaus bare-restorane iki didžiulių mėsainių ir dosnių pusryčių “Two parrots” bare.

Bandelėje patiekta čili sriuba bare "Banff Brewing Company

Kvebekietiškas paplotis su malta mėsa ir vietiniu griujerio sūriu bare "Les 3 Brasseurs", Monrealis, QC

Sūrio fondiu su neįtikėtino skanumo duonomis, obuoliais bei vynuogėmis restorane "Creperie Chez Suzette", Monrealis, QC

Dabar gailiuosi tik vieno – kad nenufotografavau visko, ką ten valgėme. O ypač pusryčių, kuriuos gavome “The Secret Garden Inn” svečių namuose Kingstone, ON. Garbės žodis, jaučiausi kaip karališkosios šeimos narė. Jei galėčiau, aš tuos šeimininkus parsikviesčiau į Lietuvą.

Atsiprašau už tokį šokčiojantį pasakojimą – pasak vieno žmogaus, kelionių įspūdžiai susiguli po kokio pusmečio. Dabar jaučiuosi tarsi keturmetis vaikas, vis užbėgantis sakiniui už akių – o dar mačiau tą, o dar tą, o dar tą….

Ilgokai tylėjau… Per tą laiką spėjau ištekėti ir medų pakopinėti pietų Prancūzijoje. Kadangi pirmą savaitę buvo baisiai tingu stoti prie puodų, į vėžes įsivažiuosiu lengvu maisto įspūdžių įrašu.

Iš tiesų Prancūzija niekada nebuvo mano svajonių šalis. O į ją važiuoti nusprendžiau šiaip sau, mat ėme ir suviliojo Korsikos sala. Beveik nesidomėjau, ko gali tikėtis maisto mėgėja Provanse ir Korsikoje – tiesiog važiavau aklai, atvira atradimams. Jų buvo daug, ypač saloje – ji tarsi autonomiška respublika, pilna vyno, sūrių, rūkytų mėsų, likerių ir aperityvų.

Pirmasis atradimas apskritai – turgus Nicoje. Kaip ir visi viduržemiški turgūs pilnas prieskonių, alyvuogių (kaip buvo sunku išsirinkti…), vaisių ir, žinoma, kvapiųjų levandų visokio dydžio talpose. Iš tokio turgaus savo noru tikriausiai nebūčiau išėjusi ir, jei būtų leidusi piniginė, išpirkusi viską, kas pasirodė bent kiek įdomu.

Antrasis atradimas – nebrangūs ir be proto skanūs moliuskai. Atsivalgėme jų bent porai mėnesių į priekį. Ir dar kartą įsitikinau, kad skaniausi man – paprasčiausiai savo sultyse ištroškinti. Tiesiog svogūnas, vanduo, petražolės ir.. liežuvį galima praryti

Pajūrio miestų restoranai be šviežios žuvies – ne restoranai. Tad skanavome ir jos. Ypač skani – popieriuje kepta žuvis su pomidorų padažu.

Visiems, sumaniusiems atostogas Rivjeroje, siūlau bent porai dienų nuplaukti į Korsiką. Tiesą sakant, antrąkart aš ten praleisčiau visą savaitę – tokia ta sala įvairi ir įdomi. Stačios uolos, pavojingi keliai, kvapą gniaužintys vaizdai ir tobula ramybė. Tokią tą salą prisiminsiu. Labiausiai atmintin įsirėžė kalnų tyloje skimbčiojantys ganomų ožkų varpeliai. Tai buvo kažkas netoli tobulybės…

Korsika visais įmanomais būdais deklaruoja savo unikalumą. Tad vietiniuose restoranuose ir prekyvietėse neradome žemyninio vyno, tik iš salos. Ji vynuogynų nestokoja: tiek kalnų šlaituose, tiek pajūrio lygumose driekiasi vynuogių eilės. Netgi atradau savo mėgiamą vyninę, kurios vynų magėtų paragauti daugiau.

Korsikos mėsos – rūkytos ir tikrai gardžios. Sūriai – iš ožkų pieno, saviti ir taipogi skanūs. Iš vieno restorano parsivežiau ir deserto idėją, taigi greitu laiku čia parodysiu.

Smagiausia buvo artėjant audrai prisėsti prie pat vandens nedideliame Korsikos miestelyje ir surengti beveik prancūzišką iškylą. Sidras, makaronai, mėsytės, bagetė… Mmmm.. Buvo taip gaila išvykti iš salos, taip karštai noriu vėl atgal.

O viešnagę Nicoje vainikavo jauki vakarienė su bordo vynu, troškinta jautiena bei aviena. Deja, paskutinės vakarienės nenufotografavome – buvo per daug skanu

O dabar viskas – labai pasiilgau suktis virtuvėje, metas virti, kepti, troškinti…