Po ilgos tylos grįžtu su paskutine žinia – atia, atia! Puodas.lt išeina užtarnautų ilgalaikių atostogų. Visas turinys išliks prieinamas, o tobulinimo darbai tebevyks, bet nebegaliu ir nebenoriu skirti tinklaraščiui tiek laiko ir dėmesio, kiek jis nusipelno. Atėjo metas permainoms. O aš labai mėgstu permainas. Jos sukelia jaudulį.

Tie keleri metai, praleisti gaminant, ragaujant ir aprašant, buvo smagūs ir įdomūs, bet mane jau kviečia dar smagesni ir įdomesni dalykai. Pavyzdžiui, alaus gamyba. Būna, kad ilgai į ką nors žiūrėdamas ir pats užsimanai. Metus stebėjusi alų verdantį vyrą ir pati užsimaniau pabandyti užsiimti ta alchemija. Taip gimė belgiškas elis Madame Bovary (nes man labai patinka šviesūs belgiški eliai). Receptą ir kitas smulkmenas galima rasti čia.

Labai jaudinausi – ar išvirs, ar pavyks, ar sugebėsiu. Nesugebėjau tik vieno – pakelti pilno 16 l puodo, todėl vyras tapo pagalbiniu darbininku. Ačiū jam už pamokymus ir pagalbą. Kaip pirmas blynas, alus išėjo pakankamai geras. Aromate ir skonyje dominuoja salsvos vaisių natos, puta daili ir ilgai besilaikanti. Citrinos ir imbiero aromatai vos juntami (šioje vietoje galėjau kiekį ir padidinti). Buvo smagu ir įdomu, norėčiau pamėginti dar kartą!

Tad štai, paskutinis pasispardymas, paskutinis sudie. Visą rytą trypčiojau iš nekantrumo, kol galėsiu paspausti mygtuką Publish. Nes kaip sakiau, išsiskyrimai ir permainos man reiškia ne liūdesį, o naujas galimybes. Už tai ir pakelkime bokalą alaus!

Ačiū visiems, skaičiusiems, pasitikėjusiems ir gyrusiems

O dabar, kaip sako delfinai, So long, and thanks for all the fish!

Atrodo, maisto gamyba turėtų teikti vien tik malonumą… Aromatai, skoniai, deriniai, ach… Bet tikriausiai kiekvienam yra procesų, kurie nepatinka/yra neįdomūs/nemalonūs. Man įkyriausia laukti, kol įkais aliejus ir smulkinti svogūną. Gerai, jei tenka jį tik pusžiedžiais supjaustyti. Bet jei recepte parašyta “smulkiai sukapokite”, to imuosi rūgščia veido mina. Tarkime, su česnakais viskas tvarkoje – įsigijau spaustuką ir bepigu su jais žaisti. Svogūnams tokio prietaiso nėra. Mėginau visaip – vis tiek nepavyksta taip šauniai kaip norėtųsi. Mėginau ir žemiau esančiuose vaizduose pademonstruotus būdus – na, lyg užkeikta. Teks mokytis ir mokytis, nes turbūt tai nėra duotybė, o įgūdis.

Jei kam įdomu – vaizdinė medžiaga.

Viliuos, kad vieną dieną svogūnus kapoti nebus įkyru. Arba, kaip dabar tenka, paliksiu šį malonumą prieteliui.