Ignės puodas

Atvirumas užkrečia.

1.    Aš neturiu viryklės. Turiu viso labo elektrinę plytelę su dviem kaitvietėm ir maža orkaityte, į katrą netelpa normalios skardos. Bet nieko – gaminu ☺.
2.    Negaliu gaminti to, ko pati nevalgysiu. Todėl namuose nėra ir nebus šaltibarščių, cepelinų, vėdarų, kepenėlių…
3.    Aš vis dar mėsos darinėjimą mieliau patikiu vyrui.
4.    Teisinga kava – stiproka, su pienu, be cukraus.
5.    Teisingas vynas – sausas. Įvairių spalvų.
6.    Teisingas alus – kvietinis, ne lietuviškas.
7.    Nesu nė karto iškepusi torto. Labai noriu, bet nesiryžtu.
8.    Aš nemanau, kad suvalgęs indelį jogurto žmogus gali būti sotus.
9.    Druskos visada gali būti per daug; jei tik įmanoma, aš jos nededu. Užtat šviežiai malti juodieji pipirai tinka kone visur.
10.    Sunkiai draugauju su žuvimi. Būna skanu, tačiau ne superturbosiautulingai.
11.    Man kartais patinka būti maisto snobe ir pirkti parmezaną, o ne kitą kietąjį sūrį.
12.    Įvairių pasaulio krypčių virtuvė yra skani; neturiu mėgiamiausios.
13.    Aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip galima mėgti rūgpienį.
14.    Šašlykas – nuobodžiausia, ką galima valgyti vasarą. Šimtąsyk geriau paprastos virš laužo keptos daržovės. Arba lauže keptos bulvės.
15.    Virtuvės rykų ir indų niekada nebus per daug. Kaip ir receptų knygų.
16.    Kasdien valgau pusryčius. Diena be jų neįsivaizduojama. Geriausia, kai pusryčiauti galima ilgai.
17.    Mėsa yra skanu. Netgi turiu marškinėlius su užrašu „Meat is murder. Tasty tasty murder“.
18.    Man baisu patarinėti kitiems maisto klausimais. Kodėl? Perskaitykite Jerome K. Jerome „Kaip mes rašėme romaną“ ir suprasite, kur gali nuvesti kitų žmonių patarimai.

19.    Kartais aš nežinau, kiek ko dėjau – kliaujuos intuicija. Todėl neklauskite tiksliai.

20.   Nesu maisto ekspertė, neturiu kulinarinio išsilavinimo, galų gale – aš dar daug ko nežinau ir nemoku. Vaje.
21.    Aš jau beveik metus nepirkau naujos rankinės. Užtat nusipirkau eilinę knygą maisto tema.
22.    Man patinka iš to, ką turiu, sukurti skanią vakarienę. Toks jausmas, lyg neišleidi nė lito, suvartoji likučius ir dar gardžiai privalgai. Lyg sriuba iš kirvio!
23.    Turiu nepataisomą įprotį patiekalus, kurie man patiko viešojo maitinimo įstaigose, pasigaminti namuose. Dažniausiai nepavyksta.

24. Alkoholis ir maistas draugauja. Nuolat turiu kulinarinio vyno šaldytuve.

25. Dažnai graužiuos, kad nesugebu maisto dailiai nufotografuoti.

26. Kiaušiniai pusryčiams – taip!

27. Kartais geriausi pietūs – paprastas sumuštiakas, sulčių stiklinė ir puodelis geros kavos.

28. Pastarojo meto skaniausias atradimas – nevalyti ryžiai. Galėčiau apsivalgyti.

29. Aš negalėčiau gyventi su žmogumi, kuriam kasdien reikia šmoto mėsos ir bliūdo barščių. Todėl dėkoju tau už tai, kad nesi sustabarėjęs tipiškas vyras ir įvertini visus mano eksperimentus.
30.    Man tiesiog patinka maistas: jo kultūra, gamyba, ragavimas, uostymas. Tai yra gyvenimo dalis.

Po nepigių ir išskirtinių patiekalų kartais tiesiog reikia suvalgyti ką nors paprasto, žemiško, šildančio. Toks yra šis receptas. Nieko prašmatnaus, tik kasdieniai dalykai, sukuriantys malonų skonį ir užpildančio sotumo jausmą. Be to, tai pigus patiekalas, ypač tiems, kas turi naminių bulvių ar raugintų kopūstų.

4 porcijoms reikės:
600 g bulvių
1 svogūno
sviesto kepti + 1 šaukšto + kelių gabalėlių apkepui apdėlioti
400 g raugintų kopūstų
100 ml obuolių sulčių
1 šaukšto rudojo cukraus arba medaus
4 dešrelių (manau, ne itin svarbu kokių)
200 g grietinės
2 šaukštelių grūdėtų garstyčių
4 šaukštų maltų džiūvėsių
druskos, juodųjų pipirų

Pirmiausia paruošiame bulves. Recepte siūlomas jas virti neluptas, tačiau, jei tingisi laukti kol pravės, galima virti ir luptas. Šiaip ar taip – bulves užpilame vandeniu ir verdame kol išvirs. Išvirusias nukošiame ir kiek paliekame atvėsti, kad nebūtų karšta lupti.
Svogūną nulupame, sukapojame ir apkepame išlydytame svieste. Kai svogūnai kiek suminkštėja, sudedame kopūstus, išmaišome ir trumpai patroškiname. Tada supilame obuolių sultis, įberiame cukrų/medų, druską ir pipirus. Išmaišome ir troškiname viską 15 min.
Pravėsusias ir nuluptas bulves sugrūdame, į jas įmaišome šaukštą sviesto. Supjaustome dešreles. Galime paruošti ir kepimo formą – ją reikėtų ištepti riebalais.
Kopūstus, bulves ir dešreles sudedame į vieną indą, įmaišome grietinę ir garstyčias, galime padruskinti ir papipirinti. Visą masę sukrečiame į kepimo formą, išlyginame paviršių. Apkepo viršų apibarstome džiūvėsėliais ir apdėliojame sviesto gabaliukais. Pašauname 180 laipsnių kaitrumo orkaitėn maždaug pusvalandžiui. Apkepas turėtų gražiai apskrusti. Manasis to nepadarė, nors temperatūra lyg ir tokia buvo. Tiesą sakant, pastaruoju metu nebesupaisau, ką mano orkaitė daro – nustatau reikiamą temperatūrą, bet gaunasi arba per kaitriai, arba per vėsiai.
Skanu, sotu, šilta… Tikrai gera skonių dermė – švelniai rūgštu, sūroka. Grietinė suteikia kremiškumo. Būtinai darysiu dar ne kartą, nes raugintų kopūstų dar nemažai turiu.

Receptas iš “Greitai, lengvai skaniai”.

Šį savaitgalį teko net du kartus gamintį šį gaivų padažą. Galiu patvirtinti, kad jis tiko ir prie fondiu keptos mėsos, ir prie mėsa įdarytų lietinių. Tai tikrai universalus padažas, nors originaliai skirtas žuviai.

Reikės:

200 ml grietinės (arba riebios, arba liesos – pagal poreikį)

1 arbatinio šaukštelio krienų

pusės smulkiai kapoto raudonojo svogūno

kelių šakelių šviežių smulkintų krapų arba 1 arb. š. džiovintų

1/4 arbatinio šaukštelio druskos

2 arbatinių šaukštelių citrinų sulčių

Paprasčiausiai visus ingredientus išmaišome iki vientisos masės. Recepto originale dar siūloma dėti 1 arb. š. cukraus. Iš asmeninės patirties siūlau neskubėti jo dėti. Tiesiog verta paragauti padažo ir nuspręsti, ar jis kiek per rūgštus ar ne, ir tada, esant pageidavimui, saldinti. Mat man abu kartus jo neprireikė.

Skanus, gaivus, lengvas padažas. Tinka prie visko!

Receptas rastas ieškant padažų, tinkančių prie fondiu, štai čia.

Pasiutau duonas kepti Labai smagus ir naudingas dalykas. Netuščiažodžiaudama pristatau graikišką duoną – traški, gardi, nereikalaujanti daug sąnaudų ar laiko.

Dviems kepalėliams reikės:

50 g šviežių mielių

500 ml jogurto be priedų

50 ml alyvuogių aliejaus

1 valgomojo šaukšto druskos

800-1000 g kvietinių miltų

šalto vandens kepalėliams patepti

Dubenėlyje sutrupiname mieles. Jogurtą pašildome. Mieles užpilame nedieliu kiekiu jogurto ir išmaišome, kol neliks gumulėlių. Tada supilame likusį jogurtą, alyvuogių aliejų, suberiame druską. Pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ją uždengtą paliekame iškilti maždaug 40-čiai minučių.

Iškilusią tešlą padaliname į dvi dalis ir įdedame į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi. Kepalėliuose peiliu įrėžiame kelis brūkšnius. Orkaitę įkaitiname iki 250 laipsnių. Duoną pakildiname dar 20 minučių.

Prieš dedant į orkaitę, duonos kepaliukus pašlakstome šaltu vandeniu. 10 minučių duoną kepame 250 laipsnių kaitrumo orkaitėje. Po to temperatūrą sumažiname iki 200 laipsnių ir kepame dar 20 minučių.

Aš per ilgai per kaitriai skrudinau plutą – neįvertinau savo orkaitės realaus kaitrumo. Bet duona, nepaisant to, puikiai iškepė. Stebuklo didelio nebuvo, tačiau kai norėsis greitai ir paprastai, šį receptą prisiminsiu.

Kai pamačiau, kad 23 norintieji rikiuojasi į eilę prie atiduodamo žurnalo, net širdis apsalo… Ir pasidarė taip apmaudu, kad neturiu 23 žurnalo egzempliorių – nė nemirktelėjusi būčiau išdalinusi visiems. Itin džiugino vyrų iniciatyva! Ir šiaip – pasidarė sunku traukti burtą, nes nesinorėjo nė vieno nuvilti.

Bet sumanymas yra sumanymas, iš pat ryto sėdau prie stalo, prisikarpiau juostelių, subėriau į beretę, pamakalavau. Ir burtai lėmė, kad žurnalas atitenka Egidijai iš tinginiai.com už šį komentarą:

Tad jau pradėsime laukti pažadų pildymo Su Egidija susisieksiu ir susitarsime kas ir kaip.

Darsyk dėkoju visiems dalyvavusiems. Matau, kad teks kada vėl sugalvoti akciją atrakciją – gal taip pamažu visus apdovanosiu kuo nors )

Pasirodo, kad per nekantrumą (ir labai gerą delicious. magazine klientų aptarnavimo skyriaus darbą) gavau net du gruodžio mėnesio delicious.  magazine numerius. Manau, kad kam nors tikrai pravers tas atsarginis numeris. Jame daug kalėdinių receptų ir dovanų idėjų (jei ne šiemet – kitąmet praversiančių). Žurnalas storas, įdomus ir išsamus. Gana panegirikos – reikia konkretumo Jei norite žurnalo, pakomentuokite šį pranešimą iki gruodžio 16 d. 23:59, ir ketvirtadienį ryte burtų keliu ištrauksiu, kam jis atiteks. Su tuo asmeniu susisieksiu ir atiduosiu arba išsiųsiu.

Gerai, kad jau į mano Google Reader suplaukė keli eksibicionistai, rodantys šaldytuvo turinius, prisijungsiu ir aš. O kodėl gi ne? Kaip tik po savaitinio apsipirkimo, tad šaldytuvas pilnas įvairenybių. Netgi tvarkos šiek tiek jame yra, nes nejučia pasidariau “pieno produktų”, “mėsos ir žuvies”, “konservuotų gėrybių” lentynėles.

Tad nuo viršaus.

Pirmoje lentynoje – gabalytis sviesto, dėžutėje tūno parmezanas, praimtas grietinės indelis, grietinėlė, pirkta kažkam, bet taip ir nepanaudota, fermentinis sūris ir fetos tipo sūris. Tiesa, netvarkingai suvyniota guli gouda – lauktuvės iš lietingo Amsterdamo.

Antroje lentynoje – kadangi visos mėsos yra šaldiklyje, čia prisiglaudė nebaigtas valgyti pomelas, keturi alaus “Bavarijos” butelaičiai ir kiaušiniai, netilpę į dureles. Yra pora gabalėlių tėtės rūkytos žuvies, pakuotė silkės ir dešrelių. Kartais reikia.

Tarp antros ir trečios lentynų yra mano vyro karalystė – alaus lentynėlė. Ten niekada nebūna kitų gėrimų, tik alus. Ir dabar ten šeši buteliai alaus (vienas mano, čiur, vienas mano – Hoegaarden Rose): du angliški ir keturi olandiški.

Trečioje lentynoje – konservai. Fone – gyvas galas įvairių močiučių ir mamyčių duoklių. Kai kas būna suvartojama (pvz., nereali kriaušienė-bruknienė), kai kas kartais iškeliauja į tylią užmarštį, kai praimtas supelyja. Taip pat čia glaudžiasi alyvuogės, majonezas ir šįkart – granatų nektaras. Tiesa, dar neatidarytas pakelis pieno, kol senasis nesunaudotas.

Apačioje yra du stalčiai. Vienas skirtas daržovėms, kitas – vaisiams. Daržovių stalčiuje šiuo metu yra salotų, pomidorų, vienas šalotas ir pievagrybiai. Vaisių stalčius glaudžia citrinas, greipfrutus ir granatą. Vieną.

Durelės skirtos kiaušiniams, imbierui, klevų sirupui, padažams padažėliams, pienui ir kulinariniam baltam vynui laikyti. Balto vyno, pirkto specialiai maistui gaminti, turiu visada. Tiesiog toks įprotis susiformavo…

Kamera pilna mėsos, žuvies, grybų, petražolių, paruoštų šnicelių, šaldytų daržovių.

Toks tad pilnas mano šaldytuvas, tuoj priglausiantis dar ir keptos vištos likučius. Įdomu, ar dešimt buteliukų alaus – jau nerimą turintis kelti skaičius?

Kitų šaldytuvai:

Vyganto.

Brie.

Eglė.

Kepykla nr. 5.

Eligija.

Dautartė.

Gal skambės banaliai, tačiau man namų jaukumas neatsiejamas nuo kepinių kvapo. Gi iškart nuotaika pakyla, kai, įžengus pro duris, kvepia sausainiais, pyragais, keksiukais arba… duona. Atrodo, tampa tradicija, jog po savaitgalio pirmas darbas prieš savaitę yra iškepti duonos. Kad būtų ką pusryčiams patiekti ar prie dubenėlio sriubos suvalgyti. Šįkart kepiau kvietinę duoną su saulėje džiovintais pomidorais. Rezultatas pranoko lūkesčius. Jei jau duona su cukinijomis atrodė gardi, tai šios kepalėlis sunyko tiesiog akyse, besimėgaujant dar šiltomis riekėmis. Buvo (ir tebėra) gardu gardu… Ką čia betuščiažodžiauti, reikia receptu dalintis!

2 nedideliems kepalėliams reikės:

25 g šviežių mielių

250 ml šilto vandens

1 valgomojo šaukšto cukraus

1 arbatinio šaukštelio druskos

75 g saulėje džiovintų pomidorų

1 valgomojo šaukšto pomidorų tyrės

600 g miltų

2 valgomųjų šaukštų aliejaus

Pirmiausia mieles užpilame šiltu vandeniu ir gerai išmaišome, kol nelieka mielių gumulėlių. Tada suberiame cukrų, druską ir nusausintus bei susmulkintus pomidorus, įpilame aliejaus. Masę išmaišome, įdedame pomidorų tyrę ir pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ji neturėtų būti per kieta, geriau minkštesnė. Aš miltų sunaudojau apytiksliai tiek, kiek nurodyta. Tikslų skaičių pamečiau ties 550 gramų, tačiau dar 50 g tikrai sudėjau beminkydama.

Taigi tešlą uždengiame ir pastatome šiltai pusvalandžiui. Kai tešla pakyla, padaliname ją į dvi dalis, suformuojame kepaliukus, kuriuos dar paliekame kilti pusvalandžiui. Tuo metu orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros. Pakilusiuose kepaliukuose aštriu peiliu įpjauname negilias įpjovas ir kepame maždaug 30 min.

Ši duona skaniai kvepia, pomidorai suteikia pikantiško prieskonio, kas man asmeniškai labai patinka. Beje, tik begamindama pastebėjau, jog baigėsi pomidorų tyrė, tačiau apsiėjau ir be jos… Manau, ji tik ryškesnę spalvą būtų suteikusi.

Receptas iš “Wypieki ze smakiem”.

Būna, pamatai receptą ir negali susilaikyti. Jei trūksta ingredientų, susiperki, o jei visko yra – iškart puoli gaminti. Taip buvo ir su šiuo receptu. Pamačiusi suspirgėjau, nusipirkau trūkstamos cukinijos ir jogurto ir pradėjau suktis virtuvėje. Ta proga net patikrinau lenkų kalbos žinias, mat receptas lenkiškas.

2 kepalėliams reikės:

~250 g cukinijos

25 g šviežių mielių

400 ml natūralaus jogurto

50 ml alyvuogių aliejaus

1 šaukšto druskos

1 šaukšto cukraus

1 arbatinio  šaukštelio raudonėlių

800-900 g miltų + šiek tiek miltų stalviršiui pabarstyti

Nuluptą cukiniją sutarkuojame (aš tarkavau burokine trintuve) ir nuspaudžiame skystį, kad liktų vien tarkiai. Jogurtą šiek tiek pakaitiname – užvirti jis neturi, bet turi gerai įšilti. Šviežias mieles užpilame nedideliu kiekiu pašildyto jogurto ir gerai išmaišome. Po to į dubenį supilame likusį jogurtą, sudedame cukiniją, druską, cukrų, raudonėlį, aliejų, gerai išmaišome ir pildami miltus išminkome tešlą. Ją reikia palikti kambario temperatūroje 40 min., kad kiek pakiltų.

Tada ant miltais pabarstyto stalviršio dedame tešlą, iš jos suformuojame du kepaliukus. Juos dedame ant kepimo skardos, įpjauname peiliu keliose vietose ir paliekame dar pusvalandžiui pakilti. Orkaitę įkaitiname iki 250 laipsnių. Tokioje temperatūroje duoną kepame 5 min., o dar 30 min. kepame sumažinę karštį iki 200 laipsnių. Išimtus kepaliukus atvėsiname ir riekiame.

Neiškenčiau neparagavusi dar šiltos duonos… Mmm.. labai švelniai jaučiasi raudonėlis, savitą skonį duoda cukinija. O dėl jogurto duonelė minkšta ir drėgna. Skanu ir viena prie arbatos, ir ko nors užsitepti. O ir vargo ne tiek daug. Be reikalo taip retai kepu duoną

Ilgokai tylėjau… Per tą laiką spėjau ištekėti ir medų pakopinėti pietų Prancūzijoje. Kadangi pirmą savaitę buvo baisiai tingu stoti prie puodų, į vėžes įsivažiuosiu lengvu maisto įspūdžių įrašu.

Iš tiesų Prancūzija niekada nebuvo mano svajonių šalis. O į ją važiuoti nusprendžiau šiaip sau, mat ėme ir suviliojo Korsikos sala. Beveik nesidomėjau, ko gali tikėtis maisto mėgėja Provanse ir Korsikoje – tiesiog važiavau aklai, atvira atradimams. Jų buvo daug, ypač saloje – ji tarsi autonomiška respublika, pilna vyno, sūrių, rūkytų mėsų, likerių ir aperityvų.

Pirmasis atradimas apskritai – turgus Nicoje. Kaip ir visi viduržemiški turgūs pilnas prieskonių, alyvuogių (kaip buvo sunku išsirinkti…), vaisių ir, žinoma, kvapiųjų levandų visokio dydžio talpose. Iš tokio turgaus savo noru tikriausiai nebūčiau išėjusi ir, jei būtų leidusi piniginė, išpirkusi viską, kas pasirodė bent kiek įdomu.

Antrasis atradimas – nebrangūs ir be proto skanūs moliuskai. Atsivalgėme jų bent porai mėnesių į priekį. Ir dar kartą įsitikinau, kad skaniausi man – paprasčiausiai savo sultyse ištroškinti. Tiesiog svogūnas, vanduo, petražolės ir.. liežuvį galima praryti

Pajūrio miestų restoranai be šviežios žuvies – ne restoranai. Tad skanavome ir jos. Ypač skani – popieriuje kepta žuvis su pomidorų padažu.

Visiems, sumaniusiems atostogas Rivjeroje, siūlau bent porai dienų nuplaukti į Korsiką. Tiesą sakant, antrąkart aš ten praleisčiau visą savaitę – tokia ta sala įvairi ir įdomi. Stačios uolos, pavojingi keliai, kvapą gniaužintys vaizdai ir tobula ramybė. Tokią tą salą prisiminsiu. Labiausiai atmintin įsirėžė kalnų tyloje skimbčiojantys ganomų ožkų varpeliai. Tai buvo kažkas netoli tobulybės…

Korsika visais įmanomais būdais deklaruoja savo unikalumą. Tad vietiniuose restoranuose ir prekyvietėse neradome žemyninio vyno, tik iš salos. Ji vynuogynų nestokoja: tiek kalnų šlaituose, tiek pajūrio lygumose driekiasi vynuogių eilės. Netgi atradau savo mėgiamą vyninę, kurios vynų magėtų paragauti daugiau.

Korsikos mėsos – rūkytos ir tikrai gardžios. Sūriai – iš ožkų pieno, saviti ir taipogi skanūs. Iš vieno restorano parsivežiau ir deserto idėją, taigi greitu laiku čia parodysiu.

Smagiausia buvo artėjant audrai prisėsti prie pat vandens nedideliame Korsikos miestelyje ir surengti beveik prancūzišką iškylą. Sidras, makaronai, mėsytės, bagetė… Mmmm.. Buvo taip gaila išvykti iš salos, taip karštai noriu vėl atgal.

O viešnagę Nicoje vainikavo jauki vakarienė su bordo vynu, troškinta jautiena bei aviena. Deja, paskutinės vakarienės nenufotografavome – buvo per daug skanu

O dabar viskas – labai pasiilgau suktis virtuvėje, metas virti, kepti, troškinti…