Ignės puodas

Man vis dar šiek tiek sunku patikėti, kad prieš gerą pusmetį apsėdusi mintis “kai bus sezonas, išsivirti vėžių” pavirto vakariene. Mat būna, prisigalvoju ko nors, pamirštu, neįvykdau… O šįkart pasisekė – tereikėjo kelis kartus įvairiomis progomis įvairiems žmonėms užsiminti, kad noriu vėžių. Ir štai – valio valio, gavau 12 vienetų, iš kurių du kelionės neištvėrė, bet 10 buvo gyvi ir pasiruošę… hmm.. būti suvalgyti.

Reikės:

10 vėžių

1 pjaustyto svogūno

1 saujos krapų

1 saujos petražolių

4 kvapiųjų pipirų

1 stiklinės raudono vyno

vandens (tiek, kad vėžiai komfortiškai tilptų)

gero žiupsnio druskos

galima patiekti su citrinos skiltelėmis

Prieš pradedant ruošti vakarienę rekomenduojama augintinius supažindinti su vakarienės objektais. Gaila, nepavyko kadras, kai šuva bandė atsikąsti vėžio

Pirmiausia vėžius reikia sutupdyti į šiltą vandenį ir pamaišyti, kad išsiplautų dumblas. Nes dumblu tai jau jie smirdi… Tada užverdame vandenį-sultinį, į kurį keliauja druska, krapai, petražolės, svogūnai, pipirai. Dar galima dėti šakninių daržovių, kad būtų daugiau aromato. Sultinį užviriname. Tuo tarpu nuplautus vėžius nuvarviname kiaurasamtyje. Jie dar nenutuokia, kad tuoj bus paskutinioji…

Užvirus tam sultinėliui, sudedame vėžius ir užpilame stikline raudono vyno. Vėl užviriname ir verdame 15 min. Vėžiai turi tapti raudoni raudoni, o tarpai tarp uodegėlių ir likusio kūno turi būti ryškus. Svarbus momentas – negalima virti nebegyvų vėžių. Taip pat negalima valgyti vėžių, kurių išvirusių uodegos tiesios. Uodegėlės turi būti riestos.

Išvirusius vėžius išgriebiame iš puodo ir patiekiame gliaudyti. Mes gardinom citrinų sultimis ir atvėsintu slovakišku baltu vynu. Am niam niam. Gaila, kad mažai. Bet buvo labai skanu, nors vynas nesijautė labai intensyviai. Pati vėžių mėsa buvo minkšta ir net saldoka… Man patiko. Kiekius galima maždaug reguliuoti pagal vėžių kiekį, nors nurodyti kiekiai ganėtinai universalūs.

Beje, virdama vėžius prisiminiau sceną iš “Julie and Julia”, kur Julie verda omarus… Vėžių žudikė, vėžių žudikė…

Receptas iš: Didžioji virėja

Užliūliuota sezoninių gėrybių visai užsimiršau, kad keli receptai liūdi užmiršti. Prisiminusi operatyviai susiradau nuotraukas, prisiminiau gamybos procesą… ir pirmyn!

Šio recepto priešistorė tokia, kad prieš pora mėnesių prietelius parvežė krūvelę itališkų makaronų lauktuvių. Vieni jų buvo su sepijos rašalu. Apsidžiaugiau, bet palikau ypatingesnei progai. Kol tos progos laukiau, išnaršiau krūvas tinklalapių, ieškodama tinkamiausio padažo. Naršymas buvo sėkmingas, tačiau jo rezultatai liko darbo kompiuteryje, tad konkrečios įkvėpėjos įvardyti nežinau (pamenu, kad tai būta amerikietiško forumo). Šiaip ar taip, receptą įkvėpta susigalvojau ir laukiau progos. Proga neužtruko, todėl vieną birželio vakarą namai pakvipo krevetėmis ir pomidorais…

Reikės:

pakelio makaronų su sepijos rašalu (pakelis sakė, kad tai ne spagečiai… o kas? nepamenu, tikėtina, kad tagliolini)

1 nedidelio svogūno

2 česnako skiltelių

1 nedidelės skardinės konservuotų pomidorų

1 v. š. pomidorų pastos

šlakelio baltojo vyno

250 g virtų lukštentų arba nelukštentų krevečių

šiek tiek maltų čili pipirų

bazilikų, druskos, pipirų

Makaronus verdame pagal instrukciją. Keptuvėje įkaitintame alyvuogių aliejuje pakepiname smulkintą svogūną ir išspaustas česnako skilteles. Sudedame smulkintus pomidorus, išmaišome ir kelias minutes patroškiname. Į tą laiką (o dar geriau  – iš anksto) išlukštename krevetes, jei jos nelukštentos. Aš būtent tokias ir pirkau, tad šiek tiek pasikuisti su jomis reikėjo. Pomidorų padažą pagardiname prieskoniais (mano tikslas buvo vos juntamas aštrumas, todėl dėjau čili; jei nesinori aštriai, drąsiai galima apsieiti be to) ir smulkintais bazilikais. Pabaigoje sudedame krevetes, įpilame balto vyno ir trumpai trumpai pašildome, kad krevetės neperkeptų. Jei nesinori vyno aštrumo, jį galima pilti anksčiau ir leisti nugaruoti.

Nukoštus makaronus apliejame padažu ir… mėgaujamės. Skanu, labai švelniai aštru (kaip, minėjau, toks ir buvo mano tikslas), pomidoringa ir… nors šiek tiek neįprasta. Toks pomidorų-krevečių padažas, be abejo, pritaikomas ir su nespalvotais makaronais

Tik fotografuoti sunkiai sekės, nes beruošiant ir vakaro prieblanda užklupo…

Recepto šaltinis: interneto platybės ir mano galva.

Man vasara patinka ne dėl karščio. Man vasara patinka dėl sodo, daržo ir miško gėrybių. O šauniausia yra tai, kad dažnai tos gėrybės būna dykos. Nes tėvai, seneliai, tetos, draugai apipila visokiais šviežumynais ir liepia “vežkis tiktai”. O aš, ta, kuriai patinka skaniai valgyti, ir vežuosi!

Šiandienos vakarienė buvo beveik absoliučiai nemokama – kainavo sviesto likučiai ir tie žiupsneliai druskos bei pipirų. Net voveraites ir tas gavau dovanų (gerą mėnesį gimti išsirinkau, a?). Tad net nepaisydama to, kad tokioj kaitroj norisi tik ledų ir nejudėti, pagaminau puikaus skonio vakarienę, švenčiančią vasaros gėrybes.

Recepto kaip ir nebus – tai tiesiog mano variantas “šviežių bulvių su grybais”.

Šviežias bulvikes (kiek teiksitės įveikti) nuplaunu ir užkaičiu pasūdytame vandenyje. Voveraites nuplaunu, kotelius nuvalau ir supjaustau stambokais gabalėliais. Kažkur skaičiau, kad patartina voveraites apvirti, tačiau aš to nedarau. Tiesiog įpusėjus virti bulvėms aš grybus pakepinu svieste, padruskinu ir papipirinu. Tada sudedu svogūnų laiškus, dar šiek tiek patroškinu ir suverčiu kelis šaukštus grietinės. Prieš pat patiekdama dar įberiu krapų.

Pas mus ši marmalienė visada patiekiama su agurkais, tik šįkart su mažai raugintais. Pasaka! Tas voveraičių švelnumas, tas šviežių bulvyčių iš tėvų daržo saldumas… Sunkoka sustoti

Tai tęsiam kur baigėm, tiesa?

Jau ganėtinai senokai turguje perkant mėsą šuniui pardavėjas už nuodėmingai priimtiną kainą įsiūlė avies koją. Aš negaliu atsispirti tokiems pasiūlymams. Tad ilgai nesvarsčiusi čiupau tą gėrį ir pradėjau mąstyti, ką gi čia iškepus. Rinkausi ilgai, svarsčiau dar ilgiau. Bet galų gale apsistojau ties šiek tiek savaip adaptuotu delicious. magazine receptu. Tad štai.

Reikės:

~1,5 kg avienos (nebūtinai kojos, gali būti ir kita dalis, tik priklausomai nuo dydžio reikės reguliuoti kepimo laiką)

žiupsnio šafrano

1 smulkiai supjaustyto svogūno

2.5 cm ilgio imbiero šaknies supjaustytos šiaudeliais

2 česnako skiltelių

1 a. š. maltos aitriosios paprikos

1 a. š. maltų kalendrų

1 a. š. kuminų sėklų

2 a. š. garam masala prieskonių

Šafraną reikia užmerkti į 2 v. š. šilto vandens ir kuriam laikui palikti. Avienos gabalą iš visų pusių apkepame keptuvėje be riebalų, kol apskrus. Tuo pačiu nukepinsime papildomus riebalus, kurių aviena, kaip žinia, nestokoja.

Visus prieskonius, svogūną ir česnaką sutriname trintuvu iki vientisos masės. Tada įmaišome šafraną su vandeniu, kuriame jis mirko, ir dar patriname. Šiuo mišiniu ištepame avieną. Mėsą įdedame į kepimo indą, uždengiame dangčiu arba folija ir kepame 160 laipsnių kaitrumo orkaitėje maždaug 4 valandas.

Receptas rekomendavo šalia patiekti graikiško jogurto padažo, tačiau aš patiekiau paprastas šviežių daržovių salotas, kad avytės skonis geriau atsiskleistų. Buvo skanu, tikrai skanu. Ir daug – dar kelias dienas valgėme sumuštinius su kepta aviena. Naudoti prieskoniai puikiai papildė specifinį avienos skonį. O kad viskas būtų dar gardžiau, prie pietų išgėrėme po taurę pinot noir vynuogių vyno.

Žinau, kad Lietuvoje aviena nėra labai populiari mėsa. O be reikalo…

Receptas iš delicious. magazine 2009 m. lapkričio mėn. nr.

Mano rašymo dažnumas glumina net mane pačią. Bet gimtadieniai, Joninės kaime ir visokiausios permainos profesiniame gyvenime muša iš vėžių ir verčia aukštyn kojom bet kokius planus.

Aš vis dar vejuosi gamintų patiekalų traukinį. Yra tiek daug, ką norėčiau čia sudėti, bet…

O dabar prie reikalo – puikaus sluoksniuotos tešlos vyniotinio aštrumo mėgėjams (tokiems kaip aš).

8 porcijoms reikės:

1 lakšto šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos

1-2 aitriųjų paprikų

1 raudonosios paprikos

1 žaliosios paprikos

1 poro

1 a. š. sviesto

100 g fetos

1 a. š. džiovintų čiobrelių

1/2 a. š. druskos

žiupsnelio pipirų

kiaušinio plakinio

Kol tešlos lakštas atšilinėja, smulkiai sukapojame atriąsias paprikas. Raudonąją bei žaliąją paprikas ir porą taip pat smulkiai supjaustome. Daržoves reikia trumpai pakepinti ant sviesto ir ataušinti. Tada įmaišome smulkintą fetą, pagardiname druska, pipirais ir čiobreliais.

Įdarą paskleidžiame ant tešlos lakšto ir suformuojame vyniotinį. Jį dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą, patepame kiaušinio plakiniu ir kepame 20 min. 225 laipsnių kaitrumo orkaitėje.

Valgome tiek šiltą, tiek šaltą. Skaniai pikantiška. Tik mūsų aštriamėgių šeimai pasirodė per… švelnu. Tad pati kitąkart dėsiu daugiau aitriųjų paprikų. Na, o normaliems žmonėms siūlau likti prie recepto normos.

Štai, žvilgtelėjau per petį – šuva antra diena be dvasios po savaitgalio kaime. Su viena tamsiai rudais dažais nutepta ausimi (įmaknojo į kibirėlį). Paprastuoju plovimu neišsiplovė, reikės mechaniškai šalinti

Recepto šaltinis: Wypieki ze smakiem.

Man patinka penktadieniais nevalgyti mėsos. Ne visada, aišku, tai pavyksta. Bet išankstinė nuostata, kad turiu sugalvoti ką nors nemėsiško padeda paįvairinti meniu. Okei, okei, pica – anoks paįvairinimas. Bet ji buvo valgyta penktadienį. Tad kažkokia sąsaja yra…

Įdarui ant anksčiau aprašyto ruginio pagrindo (ar kito) reikės:

4 svogūnų

2-3 v. š. alyvuogių aliejaus

50 ml balzamininio acto

druskos, pipirų

250 g mocarelos

juodųjų alyvuogių

50 g parmezano

Pasiruošiame norimą picos pagrindą. Nuluptus svogūnus supjaustome pusžiedžiais. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir kepame svogūnus 10 min. Tada juos pagardiname balzamininiu actu, druska ir pipirais. Gerai išmaišome.

Ant iškočiotos tešlos klojame svogūnus, išdėliojame supjaustytą ar suplėšytą mocarelą ir alyvuoges. Pastarųjų geriausia dėti tiek, kiek norisi. Tarkime, mes labai mėgstame alyvuoges, tad jų negailėjau.

Picą kepame kol tešla apskrunda, o mocarela išsilydo. Išimtą picą apibarstome tarkuotu parmezanu.

Skanu! Pikantiška, trašku… Greitai ir paprastai paruošiama, be to, nereikia ypatingų ingredientų.

Recepto šaltinis: Wypieki ze smakiem

Žinau, žinau… Ir mane apėmęs toks jausmas, kad prisėdu, vienu ypu prirašau ir vėl tyliu savaitę… ar daugiau… Tikriausiai dingsta rašymo esmė ir prasmė. Bet pastarieji pora mėnesių buvo pašėlę. Permainos, naujas gyvenimo būdas, o tuoj lauks dar daugiau permainų. Bent jau noras gaminti ir atrasti nenuslopo, tad artimiausiu metu naujų receptų netrūks.

Aš jau seniai visiems deklaravau, kad labai mėgstu pikantiškus pyragus. Juos smagu gaminti ir patogu valgyti tiek šiltus, tiek šaltus. Tad radusi dar vieną pyrago variantą ilgai nelaukiau.

1 pyragui reikės:

šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos (aš vienam pyragui sunaudojau 3 lakštelius, t.y. pusę pakuotės)

1,5 kg pomidorų

2 v. š. alyvuogių aliejaus

2 smulkiai kapotų česnako skiltelių

3 v. š. kapotų petražolių

1 v. š. pomidorų pastos

cukraus, druskos, pipirų, šlakelio tabasko padažo

300 g sūrio (rekomenduoja goudą, aš naudojau kitą olandišką)

Tešlą atšildome. Keturis pomidorus reikia supjaustyti riekelėmis. Likusius (nuluptus arba ne) reikia susmulkinti. Keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų ir jame apkepiname česnaką. Sudedame smulkintus pomidorus, dalį petražolių, pomidorų pastą, druskos, cukraus, pipirų ir tabasko padažo. Išmaišome ir troškiname 10 minučių vis pamaišydami.

Orkaitę įkaitiname iki 210 laipsnių. Sviestu išteptą kepimo formą išklojame sluoksniuota tešla. Ant jos paskleidžiame pomidorų įdarą, o ant šio išdėliojame pomidorų riekeles. Sūrį supjaustome juostelėmis ar gabalėliais ir išdėliojame ant pyrago viršaus.

Pyragą šauname orkaitėn ir kepame 30 minučių. Prieš patiekiant galima pabarstyti likusiomis petražolėmis.

Skanu. Paprasta, bet skanu. Aš gal kitąkart šiek tiek daugiau tabasko dėčiau – norisi aštrumo. Bet šiaip labai gerai.

Receptas iš “Wypieki ze smakiem”.

Be abejo, šis receptas (tiksliau, mano improvizacija grybų tema) nėra naujovė. Tačiau tai skanus ir paprastas patiekalas. Geriausias, žinoma, kai yra šviežių miško grybų. Tačiau ir džiovinti, ir grybų “pakaitalai” – pievagrybiai – čia sugroja gražia nata.

Dar norėjau pakartoti tai, kas man neduoda ramybės jau seniai – geri makaronai net patį paprasčiausią padažą padarys vakaro žvaigžde. Juostiniai makaronai šiam patiekalui – iš Romos krautuvėlės. Prieš vyrui važiuojant į komandiruotę į Amžinąjį miestą kiekvienai progai pasitaikius kartojau: “makaronų, tu man makaronų parvežk”. Ir parvežė. Tad bus dar vienas receptas su makaronais. O dabar prie reikalo.

4 porcijoms reikės:

1 pakelio plačių juostinių makaronų

grybų (džiovintų, šviežių, pievagrybių, kreivabudžių – pagal pageidavimą)

1/2 stiklinės sultinio

125 g grietinėlės

2 česnako skiltelių

tarkuoto parmezano

šiek tiek alyvuogių aliejaus

kelių šviežio čiobrelio šakelių

maltų juodųjų pipirų, druskos pagal skonį

Užkaičiame vandenį makaronams ir išverdame juos pagal instrukcijas ant pakelio. Grybus paruošiame (jei švieži – nuplauname ir supjaustome, jei džiovinti – išmirkome) ir supjaustome postambiais gabalėliais. Man asmeniškai patinka “grybiški” padažai, tad grybų negailiu. Česnako skilteles supjaustome griežinėliais. Keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų ir pakepiname česnaką. Sudedame grybus ir maišydame pakepiname pora minučių. Tada supilame sultinį ir troškiname, kol skysčio apmažės. Tuo metu grietinę sumaišome su parmezanu ir pipirais. Šitą mišinį supilame ant grybų, išmaišome, dar šiek tiek pakaitiname ir pagardiname prieskoniais, jei reikia. Nukoštus makaronus sumaišome su padažu, sudedame į lėkštes ir dar pabarstome tarkuotu parmezanu.

Pirštus apsilaižyti galima! “Grybiška”, švelnu… Makaronai buvo idealūs. Valgiau ir buvo sunku sustoti. Ir ne man vienai – makaronų vežėjas taip pat kapojo nesidairydamas.

Bevalgydami skaičiavome makaronų kainą. Jei neverstume į litus, tai būtų eilinės kainos makaronai, kuriuos sau galėtų leisti dažna šeimininkė. Bet kai paverti… Supranti, kad tokiais makaronais pasimėgauti lemta rečiau.

Mes mėgstam picą. Naminę, su gausiu norimų ingredientų kiekiu. Pica puikiai pasitarnauja, kai norisi ištuštinti šaldytuvą. Ilgą laiką picos paplotį ruošdavau pagal kažkokį pačios sugalvotą receptą (neklausk meilės vardo). Na, paprastasis mielinis padas. O štai viename delicious. magazine numeryje užtikau ruginio picos pagrindo receptą. Išmėginau – patiko. Tačiau tąkart ant picos “puikavosi” kažkokia eilinė šaldytuvo valymo betvarkė. Tad nenufotografavau ir neaprašiau.

Kadangi tešlos atliko, ją suvartojau a la Kalabrijos picai. Kodėl a la? Būna dienų lyg tyčia – ir kas nors baigiasi/sugenda pačiu netinkamiausiu metu. Tad visų pirma – ruginis picos padas. O tada – ką dėjau ant viršaus.

Ruginiam picos padui reikės (išeis 2 nemažos picos):

25 g šviežių mielių

300 g ruginių miltų

150 g kvietinių miltų

~300 ml šilto vandens

1 a. š. druskos

Prisipažinsiu, aklai gaminimo receptu nesekiau. Tiesiog šiltame vandenyje išmaišiau mieles, įmaišiau druską ir įminkiau miltus. Iškildinau per valandą ir kepiau. Skanu! Puiku! Įdomus skonis, puiki ruginių miltų panauda. Esu labai patenkinta rezultatu, tad ruginis picos padas nuo šiol bus pagrindinis.

O dabar – apie viršų. Kalabrijos pica. Aš net neminėsiu visų pipirų ir dešrų pavadinimų, kuriuos receptas diktavo sudėti. Ir fakto, kad nusipirkta mocarela per neapsižiūrėjimą spėjo prarūgti. Tiesiog. Ant pomidorų pasta ištepto pado sudėjau pipirinę dešrą, žalius aštrius pipirus, pabrasčiau parmezano ir raudonėlio. Kepiau, kol padas paskrudo, o sūris išsilydė. Iškepusią picą dar apibarsčiau parmezanu ir šaukštelyje pesto apvoliotomis sultenėmis. Saikingai aštru, skanu ir sotu. Sultenės suteikė tinkamo gaivumo.

Aš tyliu. Aš nesiteisinu. Yra kaip yra – kartais reikia neturėti laiko ar jėgų… Ar abiejų, kaip, pavyzdžiui, šį sekmadienį. Seniai taip besitrankiau – nuo Panevėžio ryte, iki Šiaulių krašto perpiet ir Kauno vakare… Ir sunkaus pavargėliško miego Vilniuje.

Apskritai šitas patiekalas labiau žiemiškas ar rudeniškas. Bet būna ir vėsių pavasario dienų (tikiuos, nebebus labai žvarbių…). Šitą receptą norėjau išmėginti senokai, tik reikėjo gauti geros jautienos. Ir gavau. Labai gero jautienos kumpio. Tiesa, aš nežinau, kiek smarkiai mano vyro širdis verkė matant į troškinį pilamą “Guinness”. Bet nesakė. Ir nesiskundė.

4 porcijoms reikės:

2 v. š. alyvuogių aliejaus

1 nedidelio stambiai kapoto svogūno

75 g rūkytos šoninės

0,8 kg jautienos supjaustytos gabalėliais

300 ml “Guinness”

250 ml sultinio (pageidautina jautienos)

1,5 v. š. miltų (su pipirais ir druska sumaišytų)

prieskonių: petražolių, lauro lapų, čiobrelių

Troškintuve įkaitiname dalį aliejaus ir jame apkepame smulkintą svogūną, kol suminkštės. Tada sudedame šoninę ir kepame dar 4-5 minutes. Vis pamaišome. Išimame iš troškintuvo.

Jautieną pavoliojame miltų mišinyje ir kepame likusiame aliejuje. Kepti reikia nedidelėmis partijomis iš visų pusių, kol mėsytė apskrus. Tada sumažinus ugnį į troškintuvą sudedame svogūną su šonine, visą apkeptą mėsą, supilame alų ir sultinį, sudedame prieskonius. Jei yra noro, dar padruskiname ir papipiriname ir užviriname.

Viską verdame apytiksliai 2,5 val. Tiesiog po kokios 1,5 val. vis žvilgtelime, ar jau mėsa minkštutėlė. Na, turi būti minkšta ir tirpstanti burnoje.

Taip ir buvo. Tirpo burnoje. Aš gal kiek sultinio per daug įpyliau, tad nesutirštėjo kaip reikiant. Bet vis tiek. Skanu. Minkšta, aromatinga… Mmm… Pats tas žvarbiai dienai. Su bokalu stouto.

Receptas iš delicious. magazine kovo mėn. nr.