Vėl grįžtu prie sezoninių gėrybių. Agrastai. Dar viena mėgiama uoga, kurios sunku atsivalgyti. Bet šiemet derlius tėvų sode buvo nemenkas, taigi agrastų atliko ir pyragui. Net nesinori tuščiažodžiauti, o tik skubėti prie reikalo esmės – gardaus, saikingai rūgštaus trapaus pyrago.

Reikės:

200 g sviesto

400 g miltų

1 v. š. romo

1 kiaušinio

1 v. š. grietinės

125+250 g cukraus

citrinos žievelės

3 stiklinių šviežių agrastų

cinamono

Iš sviesto, miltų, kiaušinio, romo, grietinės, 125 g cukraus ir citrinos žievelės užmaišome trapią tešlą. Išminkytą tešlą iškočiojame ir įklojame į sviestu pateptą kepimo formą taip, kad susidarytų kraštelis. Tešlą patepame kiaušinio plakiniu ir pašauname į orkaitę kepti. Receptas tikslios temperatūros nerašė, aš, berods, kepiau 180 laipsnių. Kepti reikia tol, kol parus.

Agrastus nuplikome verdančiu vandeniu, nukošiame ir atvėsiname. Sumaišome su 250 g cukraus ir žiupsniu cinamono. Uogas suberiame ant iškepusio tešlos pagrindo ir dar kepame kol agrastai kiek suteš, o iš cukraus pasidarys sirupas. Tikslaus laiko nenuėmiau, tačiau manau, kad kepiau apie 15 min.

Dėl kepimo laiko pastaba: geriau tešlos pagrindą palikti vos švelniai parudusį, mat man kepant jau su įdaru tešlos šonai šiek tiek perkepė ir pasidarė kietoki.

Receptas rekomendavo patiekti pyragą dar šiltą, tačiau karštą vasaros vakarą norėjosi palūkėti ir pyragą valgyti pravėsusį. Turiu pasakyti, kad pyragas skanus tiek šiltas, tiek šaltas. Tiesiog puikus rūgštaus-saldaus balansas, todėl lengva tokio gėrio apsivalgyti… Rekomenduoju! Manęs šaldytuve jau laukia turgaus laimikis, tad šiandien vėl bus agrastų pyrago šventė.

Receptas iš: “Didžioji virėja”

Ar galite įsivaizduoti, kad iki šios vasaros nebuvau kepusi torto? Mane pernelyg baugino biskvito ruošimas, laiko gaišimas ir įsivaizdavimas, kad toks kepinys – didžios meistrystės reikalaujantis dalykas. Bet. Šiemet ėmiau ir susikaupiau. Todėl po gardžios vakarienės laukė ne mažiau gardus desertas. Na, proga yra proga, o šventę reikia švęst. Užbėgdama už akių prisipažinsiu, kad ne viskas pavyko gerai. Glajus tinkamai neišsiplakė, biskvitas tinkamai nepersipjovė… Tačiau tai – mano brokas. O štai skonis buvo tikrai vertas dėmesio, todėl ir nutariau paskelbti receptą.

Biskvitui:

225 g juodojo šokolado (labai patiko lietuviškas kepiniams skirtas)

125 g sviesto

150 ml vandens

400 g cukraus

šiek tiek vanilinio cukraus

2 a. š. kepimo miltelių

450 g kvietinių miltų

1 a. š. sodos

2 kiaušinių

150 ml grietinės

Pertepimui:

450 g juodojo šokolado

225 g sviesto

100 ml viskio

350 g baltojo šokolado

Glajui:

200 ml grietinėlės

200 g baltojo šokolado

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Torto formos (aš ją pirmąkart įsigijau: tikrą nusegamą tortinę, valio!) šonus ištepame sviestu, dugną išklojame kepimo popieriumi. Šokoladą kartu su sviestu ir 150 ml vandens išlydome iki vientisos masės. Į ją suberiame cukrų bei vanilinį cukrų ir paliekame atvėsti. Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir soda. Atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų ir pirmuosius įmaišome į atvėsusią šokolado masę. Po to sudedame miltus ir grietinę. Galiausiai pamažu įmaišome išplaktus baltymus. Biskvito tešlą supilame į kepimo formą ir kepame 50-60 min. Iškepusį biskvitą atvėsiname ir supjaustome į lakštus. Dėmesio: recepte turėjo išeiti 3 lakštai. Man išėjo 2. Tačiau taip buvo dėl to, kad manoji tortinė šiek tiek didesnio skersmens. Todėl į kiek išeis, į tiek reikia pjauti. Pertepimo kiekis vis tiek bus toks pats ir neturėtų jo pritrūkti.

Juodąjį šokoladą išlydome su sviestu. Į šią masę įpilame pusę viskio, išmaišome ir paliekame pravėsti. Likusiu viskiu sudrėkiname biskvito lakštus. Baltąjį šokoladą išlydome ir juo plonai aptepame biskvito lakštus iš vienos pusės. Apatinį biskvito lakštą dedame į tortinę apteptąja puse į viršų. Tada aptepame juodojo šokolado mase ir dedame kitą lakštą taip, kad baltojo šokolado sluoksnelis būtų viršuje. Aptepame juodojo šokolado mase. Viršutinį biskvito lakštą reikia dėti taip, kad baltojo šokolado sluoksnelis būtų apačioje. Sudėtą tortą valandai dedame į šaldytuvą.

Paruošiame glajų. Pakaitiname grietinėlę ir ja užpilame sulaužytą baltąjį šokoladą. Kelioms minutėms taip ir paliekame, nemaišome. Vėliau išplakame su plaktuvu ir apliejame tortą. Dar valandą palaikome šaldytuve ir dekoruojame pagal sugebėjimus. Aš smarkiai dekoruoti laiko nebeturėjau, nes glajus, kaip minėjau, teisingai neišsiplakė. Man atrodo, aš praleidau tą “nemaišome” epizodą. Šiaip ar taip, kažkoks glajus pavyko

Na, bet nesigilinkime į išvaizdą. Skonis juk svarbiau, tiesa? O skonis – intensyviai šokoladinis, su subtilia viskio natele. Tortas geras tuo, jog jo pakanka mažo gabalėlio – ir ramu. Tad valgėme (kadangi tik dviese) ganėtinai ilgai… Bet tortas geras. Tik dabar reikia pasipraktikuoti pjaustant biskvitą…

Tiesa, dar vienas dalykas – kažkuriuo metu suabejojau, ar tų 2 kiaušinių yra gana. Tad palieku spręsti tiems, kas turi daugiau patirties kepant biskvitus tortams. Šiaip ar taip, ir su 2 kiaušiniais biskvitas būna geras.

Receptas iš: Wypieki ze smakiem.

Karšta. Pragariškai karšta. Neturim su šunėku kur dėtis namuose… Net vonioje karšta. Ir tokiam karštymety labiausiai norisi ledų. O kad jau iš tėviškės vėl prisivežiau maišus serbentų, griebiausi šerbeto. Jis atgaivina. Deja, tik trumpam.

4-6 porcijoms reikės:

600 g raudonųjų serbentų

175 g smulkaus cukraus

vandens

Nuplautus ir nuskabytus raudonuosius serbentus su šlakeliu vandens kaitiname keptuvėje ant nedidelės ugnies. Tai trunka maždaug 10 min., kol jie suminkštėja. Serbentus sutriname trintuvu ir perkošiame per sietelį, kad atskirtume odeles.

Keptuvėje ant nedidelės ugnies 200 ml vandens ištirpiname cukrų. Tada padidiname ugnį ir užviriname sirupą. Jį paverdame 4-5 min.

Cukraus sirupą ir uogų masę išmaišome, ataušiname ir arba dedame į ledsukę, kuri padarys visą darbą, arba sudedame į plastikinį indelį ir 2 valandoms kišame į šaldiklį. Kadangi ledsukės aš neturiu, šerbetą dariau antruoju būdu. Pašaldžius dvi valandas, šerbetą reikia išimti ir su šakute suardyti ledo kristalėlius. Taip kartoti dar 2 kartus.

Man visiškai suardyti tų kristalėlių nepavyko. Bet. Šerbetas išėjo skanus. Toks teisingai rūgštokas ir gaivus skonis – pats tas kaitriai popietei. Man toks uogų “šerbetavimas” taip patiko, kad lygiai tokiu pačiu būdu į šaldiklį iškeliavo ir juodieji serbentai.

Receptas iš delicious. magazine rugpjūčio mėn. nr.

Trumpam nustumiu savo eilės laukiančius receptus, nes metas sezoniškumui. Aš mėgstu sezoniškus vaisius, uogas, daržoves. Toks jausmas, kad, nepaisant to, kiek kartų valgytum tą ar kitą, vis atrodo, kad neatsivalgei… Ir žiū, vėl lauki kitų metų, kito derliaus, to pačio užburiančio skonio…

Šiandien dėmesio centre – raudonieji serbentai. Ašuoklē, vašuoklē, šešuoklē…

Mėgstu raudonuosius serbentus. Ir, be abejo, kasmet jų neatsivalgau. Ir kažkaip netikėtai anksti ir nepasiruošusią mane užklumpa jų derlius. Panašiai buvo ir šiemet – tėvai išvažiuojant įdavė maišelį raudonų uogų. Grįžau namo ir pradėjau sukti galvą, kur panaudoti dalį serbentų. Ir radau pas Forelle. Kadangi receptas atitiko mano kriterijų “visko yra namuose”, kibau į kepimą.

Pagrindui:

1 1/2 puodelio miltų;

1 a.š. kepimo miltelių;

110 g kambario sviesto;

1/2 puodelio cukraus;

2 kiaušinių tryniai;

Viršui:

2 kiaušinių baltymai;

1/2 puodelio cukraus;

2 a.š. kukurūzų krakmolo;

2 1/4 puodeliai raudonųjų serbentų.

Pagrindui skirtus produktus gerai išmaišyti ir tešlą išminkyti. Dėti pusvalandžiui į šaldytuvą.

Vėliau tešlą iškočioti (tešla buvo per daug trapi kočiojimui, tai aš taip aplipdžiau) ir įtiesti į kepimo skardą. Dėti į 170 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepti 25 minutes arba kol taps gražiai auksinės spalvos.

Įdarui baltymus išplakti iki standžių putų. Palaipsniui įmaišyti cukrų ir krakmolą, plakti dar 5 minutes.  Įmaišyti serbentus ir užpilti ant pagrindo. Kepti dar apie dešimt minučių (man pasirodė mažokai, tai kepiau dvigubai tiek, arba galima temperatūrą padidinti).

Mano pastabos – man tešla taip pat buvo trapoka, tad paprastuoju būdu įklojau į skardą ir išlyginau. Vietoje kukurūzų krakmolo dėjau bulvių krakmolą. Nemanau, kad smarkiai nusidėjau.

Skanu. Labai labai labai skanu. Taip puikiai dera baltymų ir tešlos saldumas su serbentų rūgštele. Ir taip paprasta iškepti, nereikia ypatingų ingredientų. Tiesiog užsimanai – ir kepi. Ir ant stalo jau garuoja gardėsis, kuriuo negėda svečius pavaišinti.

Šiandien vidurdieninį pyrago gabalėlį suvalgiau besimėgaudama šiltu oru ir kiekvienu kąsneliu. Man atrodo, kaimynai šiek tiek pavydėjo

Receptas iš Impossible is nothing.

Jaučiuosi beveik maniakė. Kone dar miltuotais nuo gnocchi pirštais puolu maigyti kompiuterio klavišų. Nes kitaip pamiršiu, nespėsiu, nebus nuotaikos… Ir nepapasakosiu, kaip antrąkart gyvenime gaminau tiramisu. Abu kartus taip sutapo, kad desertą ruošiau atlikus “damų pirštelių”. Na, bet svarbu, kad atliko. Nes tiramisu yra toks skanus, kad vertėtų išnaudoti menkiausią progą jo pagaminti. Kita vertus, jei gaminčiau dažniau, vyrui ne tik vestuvinės kelnės taptų ankštos.

Todėl šįkart – minimalistiškai. Iš visų galimų tiramisu variantų pasirinkau šį. Kodėl? Nes nebijau termiškai neapdorotų kiaušinių. Na, ir turėjau grietinėlės, kurią reikėjo suvartoti. Recepto nekartosiu. Įdėsiu tik vaizdinį rezultatą. Ir tokį…. tokį… mmmmmmm…. kaip nuodėmingai skanu! Neverta nė sakyti, sudorota buvo vos tik viskas susistovėjo. Nežinau, ar mėginsiu varijuoti receptais. Atrodo, ir pirmąjį kartą pasirinkau tokį. O kai gerai – negi keisi? Tiesa, dėl alkoholio – vis dėlto puikiausiai dera romas. Ir taškas.

Vos tik išvydau Žiupsnelyje Druskos šį desertą, mano širdis užvirė noru jį išmėginti… Tačiau iš pradžių viskas ėjosi ne itin sklandžiai – grietinėlė, tūnojusi šaldytuve, taip ir pralaukė savo grand entree. Kai sumaniau pasigaminti jo Naujųjų metų savaitgalį, nepažiūrėjusi į receptą, nusipirkau granatų ir… ledų. Kodėl? Nežinau, taip susišvietė Po to morengų pirkti neradau…

Bet štai pagaliau desertas jau išlaižytas. Ir tikrai jis puikus dėl dviejų dalykų: greita ir skanu. Tikslus receptas ir granatų sėklyčių išgavimo būdas yra ČIA. Aš galiu pridėti nuo savęs tiek: 4 porcijoms pakaktų 250 ml grietinėlės, vieno didelio granato ir poros didelių morengų arba galybės mažų (būtent tokius pirkau “Prismoje”).

Aišku, ir pavadinimas duoda savo. Įdomu, kaip galėjo nuskambėti, kai parduotuvėje, užklausta vyro, išpyškinau: “Šiandien bus žudynės ant sniego!”

Man atrodo, kad tų skaniųjų švelniųjų varškės pyragų niekada nebus per mažai. Ir nors visi dažniausiai panašūs, dar vienas receptėlis nepakenks. Šįkart tai itališkas variantas (ačiū Google Translate už juokingą vertimą), rastas Casa Cuori Colori. Apsilankykite tame tinklaraštyje – jame gausu mielų ir gražių rankdarbių. Labai įkvepia.

O dabar apie pyragą.

Reikės:

120 g biskvitinių sausainių (siūlau dėti visus 150 ar net 200 g – bus storesnis pagrindas, nepakenks)

40 g lydyto sviesto (jei sausainių daugiau, šito irgi reikės šiek tiek daugėliau)

500 g rikotos sūrio

150 g maskarponės sūrio

120 g cukraus

3 kiaušinių

2 valgomųjų šaukštų miltų

apelsino, citrinos arba žaliosios citrinos sulčių, tarkuotos vaisių žievelės skoniui pridėti

Sausainius susmulkiname ir sumaišome su lydytu sviestu. Į sviestu išteptą kepimo indą sudedame sausainių masę, prispaudžiame tvirtai. Inde sumaišome abu sūrius, kiaušinius, cukrų ir miltus. Jei norite papildomo skonio, įpilkite apelsinų, citrinų arba žaliųjų citrinų sulčių, įtarkuokite žievelės. Recepte siūloma gardinti ir vienu valgomuoju šaukštu cinamono – čia jau tokiam žiemiškam skoniui išgauti.

Taigi sūrių masę užpilame ant sausainių, išlyginame ir kepame 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 50 minučių. Iškepus paliekame valandai atvėsti. Ir mėgaujamės.

Prisipažįstu – perkepiau pyragą… Naiviai pagalvojau, kad paliksiu orkaitėje atvėsti… O manoji šilumą dar ir kaip laiko.. Tad truputį prekinės išvaizdos kepinys neteko. Bet. Skonis buvo geras. Trūko tik daugiau citrusų gaivos, bet šiaip jau skaniai sudorojome kepinį Bus antras dublis, maskarponės dar atliko…

Antras Advento sekmadienis, ir namuose jau pakvipo Kalėdomis – kepėme repetuojamus sausainius (imbierinukus ir meduoliukus) ir pasigaminome karšto vyno. Skanu, jauku, smagu…

Čia – sausainėlių receptai, įkvėpti interneto platybių ir patobulinti pačios, mat paragavus testinę partiją gerai justi visi trūkumai ir privalumai. Tad čia – jau su privalumais.

Imbieriniai sausainiai

300 g miltų

100 g cukraus

100 g sviesto

2 kiaušinio tryniai

1,5 arbatinio šaukštelio maltų imbierų

šiek tiek malto kardamono

0.5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

Trynius išsukame su cukrumi, supilame lydytą sviestą, įberiame prieskonių ir gerai išmaišome. Pamažu beriame kepimo miltelių ir miltų mišinį, kol išminkome vientisą, prie rankų nelimpančią tešlą. Ji turėtų būti pakankmai minkšta ir elastinga. Suvyniojame tešlą į foliją ir dedame į šaldytuvą porai valandų. Po to kočiojame, išpjauname norimos formos sausanius ir kepame maždaug 175 laipsnių kaitrumo orkaitėje, kol pagels. Išeina trapūs ir skanūs sausainėliai. Recepte kiek padidinau imbiero kiekį, nes man norėjosi ryškesnio jo skonio. Puošiame kaip kas išmanome – šokoladu, pabarstukais, spalvotais cukraus glajais…

Meduoliukai

2 kiaušinio tryniai

1 visas kiaušinis

100 g cukraus

150 g sviesto

80 g medaus (jei norisi ryškesnio skonio, galima dėti daugiau)

500 g miltų

0.5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

1 arbatinis šaukštelis (man paprastai išeina kiek daugiau) prieskonių mišinio: cinamono, kardamono, gvazdikėlių

Kiaušinį ir trynius išsukame su cukrumi. Išlydome medų, į jį suberiame prieskonių mišinį ir gerai išmaišome. Kitame inde išlydome sviestą. Medų ir sviestą supilame į cukraus ir kiaušinių masę. Pamažu beriame miltų ir kepimo miltelių mišinį ir minkome tešlą, kol ši nelips prie rankų. Tešlą porai valandų įdedame į šaldytuvą. Atėjus metui kepti, iškočiojame tešlą, išpjauname įvairių formų sausainėlius ir kepame 175 laipsnių orkaitėje kol parus. Puošiame vėlgi kaip išmanydami.

Aišku, kad skanu. Aišku, kad burnoje tirpsta… O kai Kalėdoms dar bus ir papuošti – tai ir norėsis, ir gaila bus valgyti. Nuotraukoje- žmogeliukai-meduoliukai ir imbierinės širdelės.

Tingų ir lietingą sekmadienio vakarą, kai likau karaliauti viena namuose, išsitraukiau prijuostę, ingredientus ir susiruošiau išsikepti rikotos pyragą. Kai terliojimasis su miltais, sviestu, grietinėle ir kitkuo baigėsi, įsitaisiau jaukiai, įsijungau Katie Melua ir uodžiau uodžiau tuos pasakiškus kvapus, sklindančius iš orkaitės. Tokios tobulos akimirkos, kai viskas yra savo vietose ir taip, kaip turi būti, nutinka retai. Tad reikia jomis dorai atsidžiaugti.

Receptas iš Nolitos blogo, pateikiu tokį, kokį radau; mano pastabos apačioje.

Reikės:

250 g miltų

150 g sviesto

100 g cukraus pudros

kiaušinio trynys

žiupsnelis druskos

300 g rikotos

150 g cukraus

pakelis vanilinio pudingo

2 arb. š. žaliųjų citrinų sulčių

200 g plaktos grietinėlės

Viskas vyksta labai paprastai: iš sviesto, miltų, cukraus pudros, kiaušinio trynio ir žiupsnelio druskos paruošiame tešlą, kurią maždaug valandai įdedame į šaldytuvą. Įdarui rikotą išsukame su cukrumi, žaliųjų citrinų sultimis, vanilinio pudingo milteliais ir pabaigoje įmaišome išplaktą grietinėlę. Iš tešlos iškočiotą blyną klojame į riebalais pateptą kepimo skardą, subadome šakute, užpilame kremu ir kepame 30 minučių 175 laipsnių kaitrumo orkaitėje.

Pyragas išėjo gardus. Beje, arba man pasirodė, arba jis pastovėjęs tapo dar skanesnis. Nors vyras išreiškė pastabą, jog saldumo trūksta… Aš, plokščių pyragų mėgėja, kepiau jį neaukštoje skardoje. Kremas buvo kone idealaus skonio. Tačiau, kaip ir Nolita, pasigedau ryškesnio žaliųjų citrinų akcento, nors spaudžiau sultis negailėdama. Taigi kitąkart (o tikrai kepsiu dar ne kartą, nes receptas labai patiko) spausiu kone dvigubą kiekį, nes man labai tinka ta gaivi rūgštelė. Ir dar toks prisipažinimas: iš išsiblaškymo tešlą paruošiau su cielu kiaušiniu. Bet nieko tragiško neįvyko…

Taip, tai daugiau idėja nei tikras receptas, kadangi konkrečios sūrio rūšies nepasiūlysiu. Paprasčiausiai verta patiems eksperimentuoti ir atrasti skonių derinius. Korsikoje valgiau šį desertą su dviejų rūšių nebrandintais ožkos pieno sūriais. Vienas buvo ryškesnio skonio, kitas švelnesnis. Abu nepaprastai derėjo su figų džemu. Kadangi iš salos parsivežiau du sūrius, namuose desertą paruošiau su jais.

Vienas buvo labai savito skonio (man vienas beveik per aitrus, nors vyrui labai patiko).

Kitas buvo a la brie, tačiau ilgiau brandintas. Šitas man labai patiko.

Vienai deserto porcijai reikės:

2 pasirinkto sūrio riekelių

1 arbatinio šaukštelio figų džemo.

Iš tikrųjų meno ir triūso čia nėra: sukombinuoji viską ir valgai. Ir būna skanu. Ir tų poros rieklių sočiai, nes skoniai tokie intensyvūs, kad daugiau jau niekaip nereikia. Man šis derinys labai patiko, tad ieškosiu Lietuvoje sūrių ir ragausiu ragausiu ragausiu… Iš karto perspėju: tiems, kas nemėgsta ožkų pieno ar įtartinai kvepiančių sūrių, desertas gali ir nepatikti.