Šita apžvalga bus subjektyvi. Kodėl? Todėl, kad negaliu blogai rašyti apie vietą, į kurią vėl ir vėl grįžtu. Herkus Kantas Klaipėdoje mane su prieteliumi veikia kaip magnetas. Net jei išsiruošiame kur nors kitur, 3 kartus iš 5 į Herkų Kantą užsukame bent bokalui alaus. Tai alinė su savita aura, sava kritine lankytojų mase, nuolat atsinaujinančiu alaus asortimentu ir visada kokybišku maistu. Kai apsigyvenome Vakarų Lietuvoje, Klaipėdoje barų ir alinių pasirinkimas buvo kuklesnis nei dabar. Iš jų tarytum Šiaurinė žvaigždė išsiskyrė Herkus Kantas, siūlęs (ir tebesiūląs) gero lietuviško alaus. Tik šioje alinėje operatyviai atsiranda pilstomo arba buteliuoto Dundulio, Apynio, Sakiškių alaus. Mes, kaip žinia, alų mėgstame ir gerbiame, todėl Herkus Kantas tarytum savaime tapo lankomiausiu baru uostamiestyje.
Žodžiu, slenkstis šitos vietos mano pėdų jau numindžiotas, daug kas išragauta, bet tik neseniai susizgribau dar sykį ten apsilankiusi pafotografuoti ir galų gale mėgstamiausią alinę pareklamuoti.
Vasarą Herkus Kantas turi erdvią medinę terasą, kur smagu pasėdėti ir pasmaksoti į Meridianą, bet tikrasis alinės žavesys slypi viduje. Nedideliame pusrūsyje telpa nedaug staliukų ir vos kelios vietos prie baro, o kaip atsvara tamsiam medžiui linksmina žaismingai išpaišytos baltos sienos. Šaltais vakarais laikas ten lekia nepastebimai. Kadangi dabar vasara, į apačią nelendame, sėdame prie medinio stalo lauke. Aptarnauja kaip visada familiariai, net jei ir neoperatyviai. Tiek to – karšta, galim ir šiaip ramiai pasėdėti.
Kaip jau minėjau, Herkuje Kante galima rasti visas lietuviško alaus naujienas. Tą vakarą pilstė šviežią Dundulio Cyrulį ir siūlė naujus Sakiškių kūrinius buteliukuose. Nusprendėm, kad karštą vakarą labiausiai atgaivins lietuviškas pilsneris ir čekiškas kvietinis. Neapsigavom – alus glostė gomurį, kol atkeliavo užsisakyti patiekalai. Beje, Herkuje Kante pavalgyti tikrai verta. Kasdien čia siūloma vis kitokių valgių ir visi (ar bent jau dauguma) tikrai skanūs. Dėmesio verti ir nuolat valgiaraštyje įrašyti užkandžiai, ypač krevetės. Tos krevetės tai ach!
Tą vakarą ragavome karštas jautienos salotas ir buritą su vištiena. Didelių priekaištų patiekalams neradome. Jautiena salotose buvo iškepta vidutiniškai, sultinga, sodraus skonio. Visos daržovės derėjo ir buvo savo vietoje, ypač patiko morkos ir salierai. Buritas galėtų būti kiek aitresnis (arba šalia norėtųsi kažkokio spiriančio priedo). Mėsa iškepta skaniai, nesausa, marinuotos daržovės labai tiko ir patiko, bet kažkokios ugnelės trūko. Tiesa, su ta ugnele, mano skoniu ir lietuviškais gomuriais sudėtinga. Būna, nori aštriai ir tau pasako, kad tikrai bus aštru, bet atneša kažkokį nesusipratimą, kur to aitrumo reikia su žiburiu ieškoti. Todėl įvairių picerijų ir kitų maitinimo įstaigų aštrumo skale nepasitikiu. Ir gyvenime tik vieną kartą į mano pageidavimą „padarykit kuo aštriau“ buvo atsižvelgta – tai buvo nuostabiausia Kruvinoji Merė, kokią teko ragauti, tada varvinau prakaitą ir dėkojau barmenei. O šita tirada norėjau pasakyti, kad mano supratimas apie aštrumą ir lietuvių nusiteikimas valgyti (ir tuo pačiu maitinti) aštriau dažniausiai prasilenkia. Žodžiu, buritas buvo geras.
Taigi. Tą vakarą, kaip ir daugelį prieš tai buvusių, maloniai pasėdėjome alinėje Herkus Kantas, atsigėrėme skanaus alaus, pavalgėme gardaus maisto, pabendravome su maloniais žmonėmis. Smagu matyti, kai į barą ateina nuolatiniai lankytojai, su kuriais darbuotojai bendrauja jau kaip su savais. Vadinasi, ta vieta viską daro taip, kaip reikia.